...

Visas vakaro turtas lengvai tilps į saują:
trys variokai žvaigždžių, kelias, tolimas žaibas.
To pakanka tik duonai tylos, tad vien sau ją
taupiai trupins vėlus, bet vis vien per mažai bus.

Visos vakaro patirtys ordinais kliedi.
Dosniai titulus nuovargiams jis išdalina.
Alkį juokdarį muša ir glosto veltėdį
savo troškulį, dengiantį skliauto gėlyną.

Visos vakaro galios būriuojasi, glaudžias,
visos vakaro atmintys užmarštį vejas,
dainos eina žodžius nusirengt, grįžta graudžios –
vėsta lūpose, trupa ir tampa erdve jos.

Viskas tampa erdve – vien atstumai ir gyliai.
Garsui rūbai beliko išaugtosios natos.
Kūnų guoliai – tik smulkūs ramybių vagiliai.
Guoliai sielų – nesmulkūs. Ir temstant tai matos.