Ledinė antis

Guliu įsikniaubusi į poilsio namais "drenkiančius" drėgnus patalus – geriau jau ši pelėsių terapija, nei salsvas nešvaros kvapas, suokiantis kažkur palubėje. Bijau pajudėti – kuo didesnis kūno plotas lyti šią aplinką, tuo labiau didėja šleikštulys svarstant, kuo gi čia užsikrėtus įvairumo dėlei. Pagal kažkada žinotą, bet niekur netaikytą tikimybių teoriją ir parazitų dauginimosi ypatumus bandžiau prognozuoti, kiek raudonskruosčių blusų ir balkšvų kandžių lervų ramiai sau snūduriuoja lovoje, kurioje negaliu užglostyt savo fantazijų, taip prisijungiant prie ramiai snūduriuojančios liaudies.
Vėliau, žinoma, laukė "susišlykštinimo" kulminacija lygiai taip pat, kaip aš laukiau, kada mano auskaruotų ausų spenelius apgrauš pasiutusios kūdikio dydžio žiurkės. Iki tol niekad neignoravau pacų kompanijos, gi žinai, kad tikras kaifas, kai vikri uodega vijasi aplink pirštą, o maži gelsvi dantukai kramsnoja panagę. Bet šios landynės žiurkės privalėjo būti mažių mažiausiai serijinės žudikės, nekrofilės ir dar blondinės (3 in 1).
Vėliau įsivaizdavau, kaip mirštu – tokį vakarą būtinai turi apgalvoti, kas atslinks prie tavo amžinojo patalėlio pavėpsoti. Sumaniau užpatentuoti grabą su "veliuxu" (kaip gaila, kad pastarasis kaštuoja tris "štūkas"), bet tai jau kita mirtadienio istorija.
Taigi įsivaizduok, tą vakarą mane graužė žiurkės, vėliau baltas kūnas toj prakeiktoj lovoj ėmė irti ir pūliuoti, kol neatpažįstamai pakeitė spalvą – aristokratiškai balta oda žaliavo.
Pagal tikimybių teoriją mane rado koks kiemsargis ar šiaip valytoja su "kancaru" bedantėje šypsenoje.
Kad būtų kraupiau, pasilaidojau už valstybės pinigus (berods, toks malonumas kainuoja apie 88 litus) ir gavau metalinį kuolelį "Nežinoma moteris" su data bei kodu. Tas skaičiukas – tai nei pradėtos, nei įpusėtos, nei baigtos bylos numeris su mano kūno radimo aplinkybėmis.
Būtų smagu, jei jie nesivargintų rašinėti tokių dalykų, jog buvau papuvus tiek, kad per musių spiečių nesimatė palubėj esančio voro, kuris visą naktį grasino išsikakot ilgą siūlą ir pakutent man nosgalį.
Dienos šviesoj vorelis buvo kaip vorelis – laibakojis "pozyrius" ir tiek, bet nakčia jis pripampo tamsos, grūmojo letenom ir, "paliubomu", kažką klastingai birbė sau po nosim, jei tokią turėjo (ar vorai turi nosis? Retorinis klausimas).
Taigi tas laibakojis ir buvo mano antisanitarinės mirties liudininkas. Vėliau jis susirūpinęs kėplinėjo mano metaline "Nežinoma moterimi" ekshumacijos metu. Kvailiausia, jog ekshumuoti sumąstyta tada, kai iš stangraus kūnelio košė tebuvo likus – reikėjo matyt kaip sėmė ją, klaikiai dvokiančią, su guminėm pirštinėm, skirom tualetams šveisti.
Čia vis per maisto papildus. E221 and etc. Šiame amžiuje net supūti padoriai negali. O jei jau pradedi, tada tave išmėsinėja?

Po savo ekshumacijos atsidariau langą ir riebiai nusivėmiau skaisčia spalva. Tiesiog firminė fosforinė "šliauka". Lauke buvo gaivu, bet šalta. Vos, vos sniguriavo – spiralėmis iš dangaus palengva nutyso žiema.
Numirdama užsidėjau "sportbačius" – negalėjau basomis liestis prie atsilupusio "linoleumo" ir nuėjau uždegt šviesos. Vorelis krūptelėjo. Jei mano naktinėse fantazijose jis būtų padėjęs žiurkėms graužt numirėles ausis, kaustytas sidabru, tikėčiau, jog žagsi nuo septynių auskarų - skylamušių (tikiuosi, aštuntąjį bamboje ir būsimą devintąjį liežuvyje paliko?).

Taigi iš pradžių apakau nuo šviesos, begėdiškai tvirkinančios nehigienišką tamsą kambario (atstojusio tunelį) gale. Vėliau mankštinau akis skaičiuodama, kiek kartų ir kokių dažų matė ši tarybinė sieninė spinta, "stačiai" nutukusi nuo spalvų: tamsiai ruda, pilkšvai žalzgana, purvina garstyčių, balta (kuri jau seniai nebebuvo balta), tamsiai mėlyna, šviesaus šūdo ir galiausiai vaiskiai žydra. Žiopsojau į tą fanerinę žydrynę tol, kol mano atvipęs žandikaulis išsireikalavo gerti. "Yomayo", kaip šlykštu buvo lakti smirdintį vandenį iš korozija apsėsto čiaupo. Pripuoliau prie lango, bet vietoj to, kad jį atidaryčiau, likau su rankena "lapoj" (ir vėmalu skrandy). Šioje vietoje tiktų "nusišaut iš durų rankenos", bet kutenanti gomurį "šliauka" jau sėmė dantis, nebuvo kada antrąkart save palaidoti.
Vorelis laibakojis toliau krūpčiojo, o gal žagsėjo auskarais, lyg pritardamas (liudydamas) mano žiaugsėjimui kriauklėn.
Išsivaliau dantis. Purtė šaltis, pylė prakaitas, galūnės tirpo. Galvoje kažkas lyg išjunginėjo šviesą, iškarpydamas minutes, dienas ar mėnesius lyg montažuojant.
Kai galvoje prašvisdavo, pro kairį lūpų kampą tekėjo apgailėtinas skrandžio rūgščių upeliūkštis.
Paryčiais vėl lyžtelėjau rūdžių apsėstą kraną, bet vandens nebuvo. Užsidėjau beretę su snapeliu, lango rankeną pasikabinau ant kaklo, pro skylę varžtui prakišus supleišėjusį batraištį, užsimečiau kuprinę ant peties ir tyliai išlingavau, nenorėdama prikelt vorelio (pagal scenarijų jis Zigizmundas). Atidaviau raktą nelabai sveikos psichikos senyvai budėtojai, kuri keturiasdešimt metų sėdėjo už to stiklinio langelio ir tokiomis pačiomis stiklinėmis akimis žiūrėjo man į krūtinę.
Paprašiau "validolio" – man neskaudėjo širdies, "nelapatavo" vožtuvai ir nesiplėtė širdy esanti skylutė. Organizmas reikalavo vaistų – iš patirties žinau, jog senutės turi tik validolio, bet ne vidurių lašų.
Jos stiklinės akys atkuto ir slydo krūtine, kaklu, smakru, nosies linija, kol apsistojo ties mano žvilgsniu.
-Tavo lūpos mėlynos...,- pridūrė lyg tęsdama žvilgsnio pokalbį. – Ir pabalusi, skruostikauliai įdubę...
-Visą naktį vėmiau ir alpinėjau pirmyn atgal..., - išpyškinau žiūrėdama į savo atspindį jos akiniuose...
-Ar kambarį išvalei? – sovietiškai nusišypsojo.
Aš "užsiciklinau ant validolio", o ne kambarių tvarkymo.
-Kas tau? – paklausė. Dievaži, nustebau, kad domisi. Ji atrodė slogiai tyli ir mažiausiai besidominti svetimais reikalais.
-...Gal turite termometrą? – iš po vokų bandžiau išlaisvinti akis.
-Tai "Validolio" ar termometrą?
-Ir to, ir to, negalima? Aš sumokėsiu. Termometro nuoma... - arogantiškai vyptelėjau, bemakaluodama nepaklusnia ranka, ieškančia nebegaliojančios kreditinės kišenėj.

Senutė iškišo po raukšlėm užsimaskavusią žieduotą ranką, išmėtytą senatvinėm dėmėm ir akimis parodė, kad pasilenkčiau prie langelio.
-Ant tavo kaktos nors "pautienę" kepk..., - atlaidžiai šyptelėjo baltais protezais.
-Kiek (klausiu termometro nuomos kainos)?
-39 bus (atsakė apie temperatūros laipsnius).

Lauke gulėjo ištįsusi žiema. Dar nuo vasaros buvau su "sportbačiais". Ir kažkokiam žvejų kaimely... Pajūry?
Nežinau, Elektromechanikas Dievulis vėl išjunginėjo šviesą galvoje, o Santechnikė Giltinė galando nagučiais - visrakčiais į tirpstančias galūnes.
-Gal... turit ir vilnonių... kojinių? – bejėgiškai vapėjau.
Atsibudau po vilnoniu užklotu. Senutės kambary "drenkė" valerijonais – kilimas, studentiška sofa - lova, nuėjusi raupsais, gumbais, augliais, kalnagūbriais ir "etažerė" kampe su senu miegančiu katinu lentynoj. Vėliau paaiškėjo, jog kaip tik nuo jo ir "vanialino" valerijonais.
Atsakančiai laužė kaulus – jie lyg skilo į milijonus krislelių, guldami ant žemės įšalo. Senutė, glostydama man galvą, juos rinko ir lipdė atgal – į kaukolę, blauzdikaulius, raktikaulius... Jos šalti žiedai maloniai braižė drėgną kaktą.
-Mano katinui – penkiolika metų. Jis alkoholikas nuo pat vaikystės. Kaip girtą parsinešiau, taip girtą ir atiduosiu Dievuliui. O gal jis pirmas mane atiduos? -
Nelaukdama atsakymo į retorinį klausimą, kalbėjo toliau. O ir man viso labo tepavyko išstenėt "Nerandu žydų pandų palėpės".
Kliedėjau.
Raudojau prie ledo lytim kalvotos jūros. Užšalo. Įsivaizduojate? Užšalo... Galėjai "pėduoti" girgždantį sniegą penkių kilometrų spinduliu ir jaustis it Šiaurės polyje. Apšarmojusių plunksnų kamuolys – inkliuzas šioj velniškoj žiemoj. Arčiau? Dar arčiau. Jau prie tikslo. Ech, tai antis. Ledas jai buvo išsukiojęs sparnus, pažastyse vėlėsi kraujuotos plunksnos. Ledinė antis. Suimu už jos plunksnuoto palto skverno – lieku su sparnu rankoje.
Su tuo sparnu rankoje, berete, pavasariniais "sportbačiais", vilnonėm kojinėm ir rankena ant kaklo judu ten, kur buvo mano namai.
Toli, velniškai toli. Kosčiu iš visų jėgų, šešėliuojant pavasariui iš paskos.
Traukiny varvu prakaitu. Konduktorius palaiko narkomane.

Namai. Liepos mėnesį išėjau pirkt dažų garažui. Norėjau drugelių su straubliais ir dramblių su sparnais ant tinku alsuojančių sienų. Grįžau vasarį. Ir be dažų. Prie namų plytėjo statybos – "suburbanizacija". Iliustracija mano siurrealybei, mano "ultramodernkubizmo" dvasiai. Trys svarbiausi strateginiai objektai – "Nidos kopos surogatas", Tv bokšto originalas ir ala trys kryžiai. Tik satanistiški. Ir dar iš rąstų. "Kokios žavios ir gyvos statybos", - mąsčiau... – ji klestelėjo ant sofos ir atsiduso iš plaučių uždegimo prievartautų plaučių. Pneumatikė. Ir kaip man tau pasakyt, brangute, kad tavo senelis turėjo dvi žmonas ir tuntą psichiškai nesveikų vaikų. Kaip man tau pasakyt, jog tavo teta, apie kurios egzistavimą išvis nežinai, buvo it beždžionytė, atėjusi į civilizacijos džiungles. Kaip pasakyti tai, jog turi užpatentuotą šizofrenijos geną, kuris štai dabar ir judino tavo lūpas, sukutenęs fantaziją. Ar ta ledinė antis buvai tu?