...

Tu ir esi tie amžini Kitur –
tereikia tik paklyst ir neskubėti,
ir apsirengus vakaru d – dur,
lietuj dalinsiesi per pusę skėtį.

Naktis pavirsta vėstančia kava.
Užgęsta paskutinė cigaretė.
Tu – iš anksčiau paveldėta kova
be pergalių turėt prieš neturėti.

Tu ta laki supimosi dvasia.
Lyg prasilenktumėm rūke karietom
ar plauktumėm skirtinguos laivuose,
bet jusčiau – tu tenai lengvai virpėtum.

Tačiau atstumas, mus ir vėl skiriąs,
nei mobile, nei tuo labiau perpetuum…
Ir viskas, ką begalim – kelt taures,
kad ištuštėjimai sukistų vietom.