Lovliai tarp žmonių – 11

11. Apsiribojimai
Kaip sutarė, taip, atėjus vakarui, ir padarė. Senelis penkių draugų pasakojimo klausėsi atidžiai, o paskui patvirtino jų samprotavimus:
– Tikrai, kol kas negerai išeina.. Jūs visą klasę nuteiksite, jeigu jau nenuteikėte, prieš save. O to jums tikrai nereikia. Iš tikrųjų galite varžytis tik rimtose pirmenybėse, o šiaip kiekvieną dieną per fizinio lavinimo pamokas to demonstruoti nereikia. Pristabdykite savo polėkius, nepulkite kaip akis išdegę ir bus gerai.
– Aš negaliu apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Jei lenktyniauju tai lenktyniauju, jei sėdžiu, tai sėdžiu, – nesutiko Pranas. Jam pritarė ir buvę lovliai.
– Tada visi pagalvokime, ką mums daryti. Juk negalima sukelti prieš save kitus? O gal kaip nors mums gali padėti burtų lazdelė? – klausė Mantas.
– Žinoma, kad gali, tik reikia sugalvoti, ko ir kaip mes jos prašysime. – neabejojo Pranas.
– Sunkus uždavinys, – trindamas kaktą mąstė Mielis. – Juk yra tiek daug rungčių, kad visų jų įvardinti niekaip negalėtume...
– Kodėl sunkus? – nesuprato Žvalis. – Paprašykime lazdelės, kad mūsų sportiniai tos dienos rezultatai būtų bent dešimtadaliu geresni už pačius geriausius. Ar to mums neužteks? Man atrodo, bus ir vilkas sotus, ir avis sveika...
– Bet iš kur lazdelė žinos koks rezultatas geriausias? O kaip ji galės nuspręsti, jei rungtis mums teks pačioje pradžioje? Kas jai tą pasakys? Aš juk negaliu jos nešiotis į varžybas ir ten prašinėti, – skundėsi ir abejojo Mantas.
– Nematau jokių kliūčių, – prabilo Mielis. – Mokyklos geriausi sportiniai rezultatai yra viešai skelbiami, ana jie kadai kabo skelbimų lentoje, o kitų varžybų irgi kaip nors iš anksto sužinosime. O jei savo naudai leisime kokiu dešimtadaliu geresnius rezultatus, tai rinksime pergales, kaip grybus po šilto lietaus...
– O šiaip, manau, – vėl įsiterpė senelis, – jums gi nebūtina visada laimėti. Nuo laimėjimų žmonės išpuiksta, darosi nebesukalbami, išdidūs. Reikia mokėti ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Ir taip būtinai turi būti, nes tik tada ir pergalės bus įdomesnės ir patiems gyventi bus smagiau.
Mantas tuoj pat atsinešė burtų lazdelę ir preliminariai nusakė jai, kokie turėtų būti jų sportiniai rezultatai. Mat rytoj per fizinio lavinimo pamoką turėjo būti šokinėjama į aukštį ir į tolį.
Tą vakarą, kaip visada, kai tik paruošė pamokas, visi penki išėjo prie ežero ir pabandė šokinėti. Spartis užsimiršęs, kad šuolis apribotas, įsibėgėjo ir bandė peršokti jau daug kartų išmėgintą neplačią dvidešimties metrų pločio pakrantės įlankėlę. Atsispyrė stipriai, bet kaip pakirstas nuskridęs nuo kranto vos šešis metrus, pliumptelėjo į patį vandens gylį. Žinoma, išplaukė, bet tas netikėtumas draugams sukėlė daug kalbų ir juoko. Paskui pasijuokė ir iš Žvalio, kuris beeidamas užsimanė peršokti trijų metrų aukščio obelaitę. Kai šoko, atsitrenkė į patį šakų vidurį ir apsibraižė savo kumpą nosį. Geriau ėjosi Pranui ir Mantui, nes mėtymo veiksmų su lazdele dar nebuvo apriboję.
Grįžę iš šio pavakario nevykusios treniruotės jie visi nutarė, kad namuose jiems nėra ko bijoti ir kai eis į lauką treniruotis, visus sportinius apribojimus atšaukinės. Jie bus uždėti tiktai tada, kai bus miesto varžybos arba fizinio lavinimo pamokos..
Tą patį rudenį senelio sodyboje melioratoriai jiems įruošė krepšinio ir tinklinio aikšteles. Jie daug laiko skyrė kamuolio varinėjimui, perdavimams, mėtymui į krepšį, mesto kamuolio numušimui, kad jis nepataikytų į krepšį. Neįpratusiai akiai jų žaidimas galėjo atrodyti gana kurioziškai, nes jų šuoliai metant į krepšį, visada būdavo gigantiški ir siekdavo nuo dviejų iki trijų metrų. Gerai atsispyrę nuo aikštelės krašto jie nuskrisdavo iki pat krepšio lanko ir kamuolį „dėdavo iš viršaus“. Tai, žiūrint pašaliečio akimis, buvo fantastinis žaidimas. Prano ir Manto šuoliai buvo kur kas kuklesni, jie tesiekė tik metrą ar pusmetrį, bet iš po krepšio ir jie, be didelių sunkumų, „įkaldavo“ kamuolį „iš viršaus“. Be to, jie abu treniravosi taikliau mėtyti iš trijų taškų zonos. Ir tai jiems sekdavosi labai gerai.
– Mums reikės sureguliuoti savo šuolius ir krepšinio aikštelėje. Juk negalima taip šokinėti, kad skriste skristum oru po keletą metrų. Žiūrėkite, kiek sugebame pašokti mes su Pranu, tokiais pat šuoliais apribosime ir jūsų judesius. Na, gal leisime kiek daugiau, bet jokiu būdu ne po tris ar keturis metrus... – kalbėjo Mantas grįžtant iš krepšinio aikštelės.
– Jeigu reikia, tai reikia. Bet mums prie to nykštukiško šuoliuko reikia dar priprasti. Dėl to apribojimus krepšinio aikštelėje, Mantai, įvesk visam laikui ir nebeatšaukinėk.
– Tai kiek jums palikti? – paklausė Mantas.
– Palik apie metrą ir užteks. Na, apsidraudimui, gal dar pridėk kelioliką centimetrų. Kai priprasime, bus gerai, nes juk mūsų priešininkų šuoliai bus kur kas mažesni už mūsiškius...
Taip suvaržę savo galias, penki dešimtokai atėjo į fizinio lavinimo pamoką ir su visa klase pradėjo priešžaidybinį apšilimą.
Netrukus mokytojas Rimša švilptelėjo savo švilpuku ir, suskirstęs klasę į dvi grupes, liepė pasitreniruoti prie šuolių į aukštį ir į tolį takų. Po to prasidėjo varžybos ir įskaitinių šuolių registravimas.
Klasės mokiniai, kaip visada, stengėsi įvykdyti instrukcijose paskelbtus normatyvus ir buvo patenkinti, jei tai pasisekdavo. Kai atėjo eilė Sparčiui, jis įsibėgėjo ir stipriai atsispyręs nuskrido septynius ir pusę metro. Nors šuolio neįskaitė, nes peržengė atsispyrimo liniją, bet visi mokiniai kartu su mokytoju iš nuostabos aiktelėjo.
– Čempioniškas šuolis. Daugiau nėra ko sakyti, – patvirtino mokytojas Rimša. – Praeitą sezoną net miesto varžybose tiek nė vienas nenušoko. Pasitreniravę, manau, laužysime visus respublikos rekordus...
Paskui šokdamas Spartis nebeperžengė atsispyrimo linijos, tačiau benušoko kiek mažiau. Bet ir to užteko, kad pamokos rezultatas būtų pripažintas fenomenaliu.
Sektoriuje, kur moksleiviai šokinėjo į aukštį, visus stebino Žvalis. Jis, kaip pastebėjo mokytojas Rimša, net neįvaldęs šiandieninės šuolių technikos, lengvai perskriejo kartelę, kuri buvo pakelta šiek tiek daugiau nei pusantro metro.
– Miesto varžybose be jokių treniruočių, šiandien pat mes jau galime startuoti ir pirma vieta su visais laurais ir prizais mums būtų garantuota...
Mielis, Pranas ir Mantas taip pat gerai šokinėjo. Jų rezultatai klasės šuolių skalėje įsiterpė tarp antros ir penktos vietų. „Šįmet dešimtąją klasę papildė labai sportiški moksleiviai. Jie artimiausiu laiku garsins mūsų mokyklą... “– eidamas į mokytojų kambarį ir lydimas geros nuotaikos pats su savimi šnekėjosi mokytojas Rimša. Pakeliui, pamatęs mokyklos direktorių Šlaustą, pasidalinti gerais įspūdžiais užsuko pas jį.
– Sakykite, direktoriau, iš kur iškasėte tą „C“ klasės dešimtokų penkiukę?
– O ką? Jau kuom nors prasikalto? – sunerimo direktorius.
– Anaiptol. Norėjau pasakyti ir pasidžiaugti – jie labai sportiški vaikinai. Šiandien per pamoką du iš jų demonstravo tokius šuolius, kurie galėtų papuošti bet kurias miesto pirmenybes. Tikri fenomenai. O kai pasitreniruosime, neabejoju nė vienu procentėliu, kris ir dabartiniai respublikos rekordai...
– Tik pamanykit. Kai eksternu laikė egzaminus į dešimtą klasę, pavaduotoja Oškinytė stebėjosi jų išprusimu, o štai dabar ir jūs... Retas derinys, kai vaikai, kaip žmonės sako tiktų ir„tanciui ir rožančiui“. Beje, kokios tų šuolininkų pavardės?
– Tai Laureckiai – Spartis ir Žvalis.