Drugeliu sugrįšiu

To G., kad suprastų, jog krabai nebūtinai ateina suvalgyti:)

- Tai tu ir esi žuvis? - paklausė drugelis.
- Esu... na, taip esu maža žuvis, o krabas sakė, kad visos mažos žuvys negali laikyti savęs tikromis žuvimis,  bet aš tuo netikiu, nes jei nebūčiau žuvis, tada negyvenčiau vandenyje. Tačiau iš ties mano rūšies žuvys keistos. Kaip pats matai, galiu kvėpuoti ne tik po vandeniu. Visos mes labai tylios. Oj.. ir vėl aš esu nemandagi ir neleidžiu tau net įsiterpti. Kuo tu vardu? - šypsodamasi paklausė žuvytė.
- Mano vardas Ugniasparnis. Dėl to, kad mano spalvos primena liepsną. - paaiškino skraiduolis.
- Aš esu Pleputė, tikriausiai nereikia aiškinti kodėl. - droviai tarstelėjo žuvytė ir trumpam nutilo apžiūrinėdama Ugniasparnį. - o tu gražus. Ir skraidyti gali. Kaip norėčiau bent vieną dieną pabūti drugeliu ir pamatyti iš arti pievą, mišką, laukus. Dabar galiu tik įsivaizduoti, ką reiškia leisti vėjui tave blaškyti tarp gražiausių žiedų, įkvėpti jų svaigaus aromato. Tikriausiai niekas niekada nenorėtųpabūti žuvimi, taip, kiap aš norėčiau bent dienai tapti drugeliu.
Ugniasaparnis tylėdamas žiūrėjo į ją. Kiek padvejojęs tarė:
- Žinai, man senelis paskojo, kad jis pažinoj vieną žuvį, kuri taip pat norėjo pabūti drugeliu. Ir jai pavyko, mano senelis jai padėjo. Jis turi tokių miltelių, kurie gali paversti drugeliu. Jie gaminami iš kritusių drugelių sparnų, žiauru, tačiau tai vienintelis dalykas iš ko jie gali būti pagaminti.
Trumpam nutilęs Ugniasparnis tarstelėjo:
- Būtų šaunu su tavim paskraidyti, Plepute. Jei... jei tik tu sutiksi, aš gausiu miltelių ir per kitą mėnulio delčią galėsim paskraidyti.
- Ugniasparni, jei tai būtų įmanoma, aš būčiau be galo laiminga. Būtų taip puiku. Tas kvailas krabas dar sakė, kad manęs nieko gero nelaukia, o dabar galbūt išsipildys mano didžiausia svajonė. Jis aiškino, kad tokios kaip mes ilgai negyvena, bet nesupratau kodėl jis taip galėjo sakyti, juk tikrai yra.. yra... na, yra tokių mūsiškių, kurios sulaukė ilgo amžiaus. Kad ir... na, gal dabar ir nepamenu, bet tikrai yra.
Ugniasparnį šiek tiek suneramino senojo krabo žodžiai, nes jis buvo be galo gerbiamas dėl savo pranašysčių, tad susimąstęs drugelis nebegirdėjo įsiaudrinusios Pleputės planų.
Kitas dvi savaites Ugniasparnis kasdien lankė žuvytę ir kaskart ją išvydęs labai apsidžiaugdavo.
Ir štai pagaliau atėjo ilgai lauktoji diena. Drugelis iš pat ankstyvo ryto pasijuto kažkaip keistai. Jau tada, kai seneliui išskridus į pievą, Ugniasparnis pasiėmė miltelius, jis pajuto, kad ka-kas negerai. Kaip tik galėdamas greičiau mažasis skrajūnas nuskubėjo prie upės ir kai pamatė atslenkantį krabą suprato, kad jo įtarimai ne be pagrindo. Krabas tylėdamas prisiartino prie Ugniasparnio.
- Aš jai sakiau, kad tokios, kaip ji nėra žuvys. - iš lėto pradėjo kalbėti krabas. - Tad neverta buvo tikėtis, kad ji gaus ilgą gyvenimą.
Ugniasparnis bijojo to, ką krabas be abejonės norėjo jam pasakyti.
- Tai tau, - tarė senolis, tiesdamas jam kriauklę, kurią visada su savimi turėjo Pleputė – naivuolė, net pradingdama šventai tikėjo, kad sugrįš drugeliu, o tu išsaugosi josios kriauklę.
Mažasis drugelis nieko neatsakė. Tylėdamas akimis glostė Pleputės kriauklę ir stebėjo prieš akis plaukiančius prisiminų vaizdus, kuriuos jis praleido su savo drauge žuvyte.

...

Ugniasparnis daug dienų skrajojo liūdnas ir su niekuo nekalbėjo. Vis skrisdavo ir skrisdavo prie upės ir laukdavo. Pakutiniai krabo žodžiai pažadino jame viltį, kad jo mažoji draugė dar gali sugrįžti. Jis laukdavo ir laukdavo. Vieną rytą, priskridęs visai arti ežero, pamatė virš jo kažką žybsint. Prie pat kranto sklendė nepaprasto grožio drugelis, saulėje, auksu žybsinčiais sparnais. Ugniasparnis akimoju suprato, kad ten ji. Pleputė sugrįžo pas jį. Tik ne kaip žuvis, o kaip pats nuostabiausias drugelis.