Tikrumu VII

Sunkiausia suvaidinti žmogų,
Paralelinį apdirbtą vaisių, dar
Gebėti raizgytis lyg kopėčiom,
Apsivyti lyg krūmą serbentų. 

Išsūpuoti lyg sapno gaudyklę,
Jis viena nuo mirties ketvirtoji,
Į tave, kad giliai  neįklimpti
Reik palikti pravertą balkoną.

Mes pribarstėme duoną, prariekėm,
Nesinori alsuot -  per sunku.
Alieju fosforuotu  vis  tepėm,
Ir prasikošėm meldais  maldų.

Akvariume buvai trečiasis žvejas,
O musės prie sparnų geltonos.
Žuvys alkanos, žuvys per mažos
Tau kaspinas, man raištis po kaklu.

Dabar pagalvės lošia karą, išnyrą
Tik paviršiuj mašalai. Akys didelės,
Balzganos akys, šitas lieptas –
toks mano išbrinkęs, šitaip mano
ir savo buvai.