...

Jis stovėjo prie karsto. Atrodė, nebegyvos akys degino vokus, siuntė žvilgsnius, prakeiksmus, palaiminimus. O gal ne. O gal tankios juodos blakstienos slėpė dvi skyles, ne, dar baisiau - dvi tuštumas. Lakios fantazijos vaisius. Juk jis visada, visada turėjo lakią fantaziją. Nereikia bijoti numirėlių - baiminkimės gyvųjų. Giliai įkvėpė. Iškvėpė. Įkvėpė. Nurimk.

Mergina buvo jauna. Atrodė, koks nors kvaištelėjęs dailininkas nutapė ją, įsodino į šešiakampius juodmedžio rėmus ir paliko. Bet tai nebuvo paveikslas. Deja. Ne paveikslas. Kur ne kur baltą odą atidengė nubirėję skaistalai. Pomirtinis makiažas. (Juokinga, gyva ji niekada...)

Nejuokinga. Bet geriau ironija, geriau sarkazmas, nei neviltis. Nei juodų juodžiausia neviltis.

Ten, biure, sakė, jos norėjo Dievas. Tų žvilgsnių, akimirkų, bitėmis dūzgiančio juoko - viso to norėjo suknistas Dievas. Tas pats Dievas, apsistatęs chorais angelų, su Marija pašonėje, staiga jos įsireikė DIEVUI!

Nurimk. Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk. Nurimk.

Jis būtų pasiėmęs ją tyliai. Ne, jis nebūtų jos iš vis pasiėmęs. Jei būtų Dievas, jei tai būtų JO Dievas.

Neturėjo. Po velnių, juk nereikėjo, nereikėjo, kad jos mašina nuslystų nuo kelio - dėl vienos akimirkos įnorio. Dėl „kažkur ten“ smagesnės draugijos. Nereikėjo tų skausmingai rudų akių, nereikėjo sulaužytų kojų, tos mirties. Juk nereikėjo.

Kapt. Ir kita.

„Kodėl, manai, Dievas nėra vien geras? Jei visi būtų laimingi, niekam jo nereikėtų... „ - atsklido. Iš knygos. O gal iš sapno? Nebeprisiminė.

Karai. Avarijos. Mirtys. Neviltis. Vien tam, kad nesijaustų vienišas. Kad kažkoks neegzistuojantis vyrukas turėtų draugiją.

O jie meldėsi. Žmogžudžiui, mirčiai, neapykantai. Juk, po velnių, viskas yra Dievas.