Akis pasiekia silpna šviesa, nors giliai viduje dar keistai tamsu, ryškiau atskiriu garsus, girdžiu miegančių žmonių šnopavimą, knarkimą, trūkinėjantį kvėpavimą – per burną, nosį.
Nejauku…
Norėtųsi užsikimšti ausis.
Kažkur prasiveria durys, kažkur kažkas uždega šviesą. Šlepsintys žingsniai... Ir vėl sucypia durys. Trumpalaikė tyla ir... nuleidžiamo vandens kliokiantis garsas.
Patalpoje, kurioje guliu, gana tylu. Drąsindama save mėginu kilstelti galvą - ji it priklijuota. Gūždamasi prasimerkiu. Prietemoje įžvelgiu - palubė nusėta baltomis lempomis, bet nė viena nedega, viskas skendi ankstyvo ryto prieblandoje. Vartau akis norėdama daugiau pamatyti, kol pradeda skaudėti akių obuolius.
Užsimerkiu. Pro akių kampus ištrykšta ašaros. Nešluostau. Jaučiu, kaip lėtai riedėdamos nutiesia taką veidu ir susigeria pagalvėje.
Guliu kurį laiką ramiai, bet smalsu. Stengiuosi ir vėl kuo daugiau aprėpti akimis. Matau labai mažai, nes priešais esantis langas akina. Pro jo viršų akys atsiremia į pilką, betoninę sieną, o žemiau ant palangės – tamsus šešėlis, kuris nuo įtempto žvilgsnio susilieja su lango matine šviesa. Į šalis dar nesižvalgau. Nepajudinu galvos. Ji it vos pakeliamas nuo žemės akmuo - labai sunki ir prasmegusi pagalvėn.
Nepaliaujamai persekioja įvairūs garsai ir kvapai, ryškindami nelabai dar suvokiamą realybę: baltas sienas, langus, lovas, spinteles šalia jų ir praslenkančius žmonių siluetus.
Kažkodėl labai norėčiau, kad tai būtų sapnas, nors ir košmariškas... kad jis dar tęstųsi, nutolindamas atsiradusią galimybę girdėti, matyti ir… išsiaiškinti.
Tačiau kuo toliau tuo aiškiau it iš rūko iš vienos ir kitos pusių kilo lovos kartu su žmonėmis.
Trinkteli durys. Užplūsta šviesa nuo daugybės lempų palubėje, bet manęs neapakina, nes ir vėl esu užsimerkusi. Kažkas sumykia - kažkam nepatinka… Tačiau tam, kas įėjo - visai nesvarbu. Girdžiu artėjantį cingsėjimą. Krūpčioju nuo nelabai dar įprastų man garsų.
- Kaip jaučiatės šiandiena? – išgirstu klausiant.
Vietoje atsakymo – mykimas.
Jau suprantu, kad medicinos sesuo, su termometrų pilna stikline, juda nuo lovos, prie lovos, užkalbindama tai vieną, tai kitą.
Nepajuntu, kada priartėja prie manęs, tik kai dzingteli visai arti, virpteliu nuo netikėtumo. Guliu užsimerkusi, taip tikriausiai bandydama jos kantrybę, o gal tikėdamasi, kad nusibos ir nueis.
Nesitraukia…
Priešingai, sesutė priartėja taip arti, kad sujuda lova, taiso antklodę, trūkteli net pagalvę.
Prasimerkiu, tačiau guliu susigūžusi, it bijodama, kad mane užguls, prislėgs, nes visai arti matau palinkusį, vos ne liečiantį mano veidą baltu chalatu kūną.
- O, jau gyva.
Nieko neatsakau, nes mano žandikauliai dar surakinti. Net atrodo, jei prabilsiu, uždusiu, nes liežuvis užpildęs visą burnos ertmę. Keistai suskamba ir sesutės žaismingas balsas, kuris kažkodėl dar labiau užblokuoja manąjį, net prilimpa prie liežuvio šaknies ir vos ne vimdo.
- Tave laikas išlaisvinti. Manau, jau niekur nebebėgsi. Ar ne?
Nereaguoju į jos žodžius. Ir ne dėl to, jog jausčiau priešiškumą. Ne. Paprasčiausiai nelabai suprantu klausimo.
Kur turėčiau bėgti ir nuo ko?
Sesutės giedra nuotaika apniunka. Pritrūkusi kantrybės nusisuka į gretimai gulinčią moterį. Akimirksniu susigriebia ir, tarsi norėdama atsiprašyti už savo trumpalaikį susierzinimą, atsisukusi vėl trūkteli antklodę ir kalba, bet daugiau su savimi, negu su manimi:
- Apie dešimtą valandą – gydytojų vizitacija. Tada daug kas paaiškės... Ir, jeigu pasižadėsi niekur nebebėgti, nuims pančius, - priduria šyptelėjusi, - o kol kas iki dešimtos ramiai pagulėk. Laikykis.
Keistai suskamba paskutinieji jau nutolstančios sesutės žodžiai. Rankomis stipriai spausdama aštrius ir šaltus metalinės lovos kraštus, kilsteliu net galvą, lyg norėdama balsiai paklausti, už ko laikytis.
Matau sesutę palinkusią jau ties kitomis lovomis, tad tyliai, nepraverdama burnos, šnabždu:
Už ko…už ko man laikytis? Už ko?
Juk rankos – pririštos!
Kaip laikytis, jeigu mano rankos prirakintos?
Tartum išgirdusi mano klausimą ir norėdama suspėti į jį atsakyti, netikėtai skubiai priartėja šypsodamasi moteris tamsiai gėlėtu chalatu. Keliais beveik liesdama lovos kraštą, keistai žvelgia į mane iš viršaus. Tyli. Kažko lyg laukia.
Pirmieji nepažįstamosios žodžiai vos girdimi ir nelabai suprantami.
- Kodėl tu nesikeli iš lovos? Šiandien - labai gražus dangus…
Akys neramiai sujuda, nes nutilusi, kurį laiką įtemptai mane stebi laukdama atsakymo. Nesulaukusi ir, matyt, sudvejojusi, ar dar kažką klausti, žvilgčioja sau po kojomis, kartkartėmis pasisukdama kitų lovų kryptin. Primerkusi akis ilgai žiūri, tartum ten būtų palikusi tai, ką norėjo dar paklausti ar pasakyti, tačiau ir toliau stovi, keliais vis dar liesdama lovos kraštą, lyg būtų kažkas ją prikaustęs prie geležinio rėmo.
Kažkur, kažkas sunkaus nukrenta ant grindų. Trinktelėjimas toks garsus, jog moteris krūpteli. Staigus kūno krustelėjimas, rodės, tik dabar išvaduoja jos žvilgsnį, kuris užkliuvo ir už manęs - gulinčios lovoje. Nustebusi kilsteli antakius, tartum staiga mane pamačius. Plačiai atvertomis akimis įdėmiai ir toliau tyrinėja mano veidą. Truputį net palinksta ir, ištiesusi ranką, suima antklodės kraštą. Viena ranka laikydama, kitos rankos pirštu duria į viršų, lango link. Prakalba beveik pašnibždom ir vėl apie dangų.
- Jau tuoj rytas. Kuo greičiau kelkis iš lovos. Turime paskubėti. Negalima delsti. Paskui bus per vėlu. Kaipmat dangų pasiglemš metaliniai žonglieriai ir sujauks jį taip, kad sunku bus atpažinti. O dangus yra mūsų gyvybė…
Tardama ”sujauks” – moteris net pamojuoja ranka virš galvos, tikriausiai taip vaizduodama neigiamą lėktuvų įtaką dangui. Tačiau paskutinius žodžius ”dangus - mūsų gyvybė” ištaria ramiai ir raiškiai, tik akyse, šešėliais nuslinkdami į šonus, kažkas sušmėžuoja.
Moteris kažkodėl labai jaudinasi. Vos ne kiekvieną žodį lydi gilūs atodūsiai, trūkčiojantys vokai, panašūs į skubius akių mirktelėjimus bei trumpas pauzes prieš įkvėpiant, tačiau stovi ramiai ir jokiais kitais judesiais neberodo nekantrumo.
- Niekas nenori su manim eiti. Eičiau viena… vienos neleidžia... lango neatidaro. Sako, dviese reikia eiti… tu vis žvilgčiojai į langą, aš mačiau…
Mano akys nuo netikėtumo išsiplečia ir… sustingsta. Nepažįstamosios veidas nuplaukia, palikdamas tik verksmingą balsą. Nors ir nesulaukusi pritarimo, dar paaiškina, jog jos lova - priešingoje pusėje ir, kad ji dažniausiai sėdi arba stovi ant palangės.
Tik dabar man paaiškėja, kieno šešėlis šmėkščiojo prieš akis. Ogi prietemoje kurį laiką man net atrodė, jog tai - mano šešėlis.
Pasitraukia tyliai ir nepastebimai, kaip ir atėjo. Užlipusi ant palangės pamoja ranka, taip patvirtinusi savo žodžių tiesą.
Po kūno temperatūros matavimo - trumpalaikė tyla. Kai kas dar snūduriuoja, o aš mėginu vaduotis iš stingulio, pasukdama į šalis lyg ir lengvesnę galvą. Iš vienos pusės matau iki pusės užklotą nugarą, iš kitos – atsisukusią į mane moterį, veidu pusiau įsikniaubusią į pagalvę ir iki akių užsitempusią antklodę.
Toliau - kiek akys mato – lovos, lovos.
Iš atminties išnyra didžioji palata su daugybe langų ir balkonu. Ji talpino kažkada apie dvidešimt, o gal ir daugiau lovų; keleta stovėdavo net palatos vidury.
Kažkodėl keistai suveikia šie iš atminties atklydę vaizdai. Nelabai ir suvokiu, ar jie tikresni, ar dabarties dar neįsisąmoninta aplinka. Nors, tiesą pasakius, dar nedrįstu, o ir nenoriu atklystantį iš kažkur, o ir esamą vaizdą įvardinti.
Bijau suklysti?
Taip…
Netikiu visu tuo, kas čia vyksta.
Žinoma!
Priešginiauju mintyse – neigdama ir tvirtindama tiesas, kurių nelabai suvokiu. Pasiklystu teiginiuose bei jų neiginiuose. Akimirkomis, apnikusi keista būsena, atriboja nuo visko ir atrodo, jog ir aš – visai ne aš...
Įvyko didžiulė klaida ir esu čia per apsirikimą...
Užsimerkiu, norėdama kuo greičiau išsivaduoti nuo tokių nepaliaujamai persekiojančių vaizdų ir minčių. Lyg traukdamasi nuo jų ir vėl gūžiuosi, slėpdamasi nuo kažko.
Nuo savo minčių neįmanoma pasislėpti!
Žinau...
Pasinėrusi į save nė nepajuntu, kad balsai aplinkui tampa garsesni ir aiškesni, beveik įmanoma atskirti, kas ką veikia: išeina, grįžta, trinkteli durys, sugirgžda lovos, kažkas darinėja spinteles, geria, žiovauja, rąžosi, šnarpščia… Tik mano naujoji pažįstama tyliai tupi ant palangės.
Ir kaip jai kojos nepaskausta?
Jos lova - po langu. Užvertusi galvą ji turi galimybę visą laiką stebėti dangų.
Matyt, lopinėlio - jai per maža.
Nuo pat ankstyvo ryto nerimsta: stovi ant palangės arba tupi nugara atsisukusi į langą. Tada jos žvilgsnis nukreiptas į mus - priešais gulinčias.
Čia tikriausiai ir glūdi pabaisos su viena akimi iš klaikaus sapno paaiškinimas...
Dabar taip pat, ilgai žiūrint į tamsųjį šešėlį, akys susilieja į vieną ir viskas aplinkui išplinta akinančiu, nardinančiu blyškumu, tik juodas šešėlis retsykiais sujuda.
Netikėtai išgirstu daug balsų, besiveržiančių pro plačiai atvertas duris.
Gydytojų vizitacija?!
Kažkas apsiverčia krūtinėje. Kurį laiką spurda ir, tartum baiminantis beišnyrančio mano balso, stengiasi šiek tiek prislopinti vidinį jaudulį.
Šią akimirką, it tik dabar prašvitus sąmonei, netikėtai supratau, jog turiu būti tyli, nesipriešinti, paklusti nerašytiems įstatymams ir laukti.
Laukti?
Taip, tyliai laukti, nors ir akinančio sąmonės nušvitimo...
Gydytojų vizitacija prasidėjo. Artėjantys balsai šiek tiek pritildyti, beveik šnabždantys. Tik „Labas rytas” nuskamba garsiau. Trumpą laiką stebiu būrį jaunų žmonių, kurių centre, išsiskirianti iš visų baltaplaukė figūra, kairę ranką įsikišusi į kišenę, įdėmiai klausosi, ką pasakinėja kiti.
Jų priartėjimo laukiu nenusakomo nerimo apimta, tačiau žaismingas vyriškas balsas vis tiek užklumpa išgąsdindamas:
- Na, o ką gi ši jauna moteris čia veikia?
Klausimas - ne man. Kažkam... Visiems arba niekam. Po to - šnabždesiai pusiau praviromis lūpomis, po kurių centrinė figūra, vadinama profesoriumi, lyg neišgirdęs, dar kartą pasitikslina:
- Medikė? – ir panašiai kaip nauja pažįstamoji nuo lango, visu kūnu palinksta ir įdėmiai tyrinėja mano veidą.
- Kaip jaučiatės?
Tyliu - liežuvis dar neklauso.
- Suprantu… - taria.
Nieko jis nesupranta!
Profesorius paprašo iškišti liežuvį, suraukti kaktą. Nesugebu tai įvykdyti, nė pati nesuprasdama ar iš užsispyrimo, ar... Tada jis išsiima iš kišenes guminį plaktuką ir vedžioja prieš akis:
- Nistagmus... – ištaria mąsliai.
Žinojau, kad mano akių obuoliai, kai įtemptai į šalis žvelgiu, ryškiai sutrūkčioję, labai lėtai it plaukdami sugrįžta į pirmykštę centrinę padėtį. Esu jau pripratusi, jog neurologai, nerasdami priežasties, tik pečiais trūkteli. Profesorius visai taip pat, kaip ir tie anie – ankstesnieji, plaktuku daužo savo ranką.
Po ilgo, įdėmaus stebėjimo palinguoja galva ir ramiai, lyg pats tik sau, taria:
- Šią moterį galima išlaisvinti. Ji jau niekur nebebėgs...
Netikėta vizitacijos išvada mane visai nenudžiugina, nes balsas, tariantis šiuos žodžius, tylus, gal abejojantis, o gal liūdnas. O ir sesutė skubiai užsirašo, ir visi nusigręžia į gretimai gulinčią. Tik profesorius šiek tiek prislopintu balsu paliepia jaunam studentui tuoj pat mane išlaisvinti.
Gana abejingai sutinku nuosprendį, net pati nustembu. Guliu užsimerkus, kol atrišinėja kojas ir rankas. Nors palengvėja, tartum pagaliau sulaukus išrišimo, tačiau nauja būsena gąsdina. Tad ir išlaisvinta kurį laiką guliu nejudėdama, užsimerkusi, laikydamasi lovos kraštų, lyg šis gulėjimas kryžium kažką reikštų.
Prikaltas prie kryžiaus, nuodėmingas kūnas kraujuoja; sunkūs lašai krinta į kenčiančią sielą...
Žodžiai iš niekur, kaustantys sunkiai išsivaduojantį nuo buvusios priverstinės padėties kūną, persmelkia skausmu žymiaii aštriau, nei sustingusių sąnarių, rankų, kojų skausmas. Pakėlusi rankas prie akių, stengiuosi įžiūrėti ir kažkokias žymes, nelabai suvokdama – kokias.
Pradedu smarkiai purtyti galvą. Suimu ją. Įnirtingai trindama kaktą, tikiuosi sustabdyti prasiveržiančią atmintį.
Sutrikęs ir pavėluotai suregavęs į profesoriaus repliką apie pabėgimą prišoka tas pats studentas.
Nežmoniškai išsigąstu, jog gali ir vėl pririšti.
Daugumos akys nukreiptos į mane. Prisiverčiu nusišypsoti. Profesorius, mostelėjęs ranka, draugiškai nusišypso. Jo šypsena palengvina mano kančią, tačiau drąsiai ir atvirai paklausti, kas man atsitiko, dar neišdrįstu, tik patikliau pažvelgiu į prisiartinusią sesutę, kuri tarusi, jog reikia nuodėmingą kūną nuplauti, šelmiškai šypteli.
Prilaikydama už alkūnės, padeda atsikelti ir palydi mane į vonią.
Einu klusniai jos prilaikoma. Tačiau vis dar negaliu atsikratyti jausmo, jog viskas, kas vyksta, vyksta ne su manimi. Mano sąmonė nesugeba su viskuo, kas darosi aplinkui ir su manimi, dar susitaikyti. Viską darau automatiškai beveik negirdėdama sesutės.
Svaigsta galva.
Vonios kambary klesteliu iš karto ant suolo. Sesutė, atsukusi čiaupą ir nieko nepasakiusi, išeina. Apatiškai klausausi tekančio vandens garsų. Staiga su trenksmu įšoka slaugė burnodama apie netvarką, apie laukiančiųjų maudytis eilę.
Dar sekundė, ir vanduo būtų pradėjęs lietis per kraštus.
Tyliai rengiuosi, kol ji reguliuoja vandenį, bet nepadėkoju. Niekad nemėgau, net truputį prisibijojau, garsiai kalbančių, puolančių žmonių.
Rankomis prisilaikydama už vonios kraštų lėtai panardinu savo kūną. Stebėjau jį - tokį svetimą ir negražų, raukšlėtą ir suvytusį. Kojos it varlės plūduriuoja vandenyje ir panašios į poliomielitu sirgusio vaiko: per kelius sulinkusios ir išsiskėtusios, plonos ir negyvos.
Nejutau, kiek laiko praėjo. Gulėjau vandeny, kol jis atšalo, kol atėjo ta pati sesutė ir palydėjo atgal į palatą.
Žvilgsniai, kurie pasitiko mane sugrįžusią, buvo nei klausiantys, nei tyrinėjantys. Moterys žiūrėjo gal net nematydamos, nes jų akys tarsi balkšvu rūku aptrauktos, o žvilgsniai abejingi.
Tai tik man taip atrodo... Aš ir pati nesu dar atsitokėjusi.
Vienintelė moteris nuo lango aiškiai nekantrauja, tačiau sesutė nekreipia į ją dėmesio, nors pastebi, kad ji nerimsta: tai gulasi į lovą, tai vėl pakyla, užsilipa ant palangės, atsitupia, stojasi ir vėl staigiai nušoka ant grindų.
Nujaučiu, kad ji nori su manimi pasikalbėti, nes rodo kažkokius ženklus.
Burna po vonios, nors ir išsivadavo nuo lipnių seilių ir nemalonaus kvapo, bet šiltas vanduo nuvargino, tad nelaukdama, kol sesutė išeis, iš karto atsigulu, taip išvengdama ir pokalbio su nauja palatos pažįstama.
Sukrutu lovoje. Užsimerkusi graibau pilką antklodę. Pasiekusi traukiu ją ant akių tartum norėdama paslėpti nežmonišką nerimą, nes plūstelėję prisiminimai įkyriai jau gaudžia tiesiai į ausį apie keistus, negailestingus ir žiaurius likimo žaidimus.
Šalia ligonių lovų susibūrę studentai priminė šioje ligoninėje kažkada praleistas valandas: studijų metais čia vykdavo užsiėmimai.
Dabar tokie žodžių dariniai kaip „užsiėmimai bei praktiniai darbai su ligoniais“ suskamba nežmoniškai klaikiai, tiesiog net žeidžia.
Karštligiškai ieškau kitokių terminų, lyg tai kažką keistų.
Ne ir ne!..
Pakrikusi samprotauju, jog daugelis žodžių nenusako reiškinio esmės, kartais būna beprasmiški, bereikšmiai, o žmonės vis tiek lipdo iš jų frazes, prasmes, reikšmes ir jaučiasi dažnai tokie didūs, vos ne genijai.
Anuo metu, atsimenu, čia, šioje ligoninėje, susidūrus akis į akį su ligoniais, kurie nerišlia kalba, paklaikusiomis akimis tartum sunkiomis užuolaidomis atsiribodavo nuo mūsų - studentų, supratau, jog egzistuoja proto ribos, tamsūs sąmonės užkaboriai. Juose užsislėpdavo protingos mintys, o sielos užkulisiuose, nerasdama išėjimo, klaidžiojo kančia, kurios priežastį nelengva buvo surasti.
Siela – tai mintis, protas...
Kenčiančioje sieloje mintys visai pakrikdavo. Ir tik ilgai stebint tą patį ligonį, kartais pasisekdavo pamatyti, kaip jo žvilgsnis akimirkai praskaidrėdavo, tartum grįžus iš kažkur pasiklydusiai sielai, kuri, atradusi savo namus, trumpam aprimsta...
Susimąstau apie juos – tuos sveikuosius, ten už lango, kurie taip pat dažnai atsiduria skirtingų nuomonių sankirtose. Beviltiškai ieškodami bei nerasdami atsakymo jie irgi pasiklysta ir būna priversti priimti vieną ar kitą tiesą, gal net pačią absurdiškiausią.
Siela – protas, proto raiška – mąstymas.
Samprotauju, save prievartaudama, kad tik atitolčiau nuo mane supančios aplinkos. Nepasisekus suirztu, nes juntu savo pačios beprasmį mintijimą, nesugebantį užslopinti vidinio įkyraus balso, kuris šnabžda apie skausmingiausiai žeidžiančias, išsiskiriančias tiesas, atsitrenkiančias į absurdiškus argumentus.
Bebalsiai apmąstymai tik nežymiai atitolina nuo realios tiesos, kuri, vos vos pajudėjus, akis pravėrus, apninka visu savo klaikumu, neleisdama atsikvošėti, užgula ausis ir, sukėlusi išorinį kurtumą, palieka vienintelį viduje pulsuojantį, išskaidytą garsą.
Psi... chiat... rinė… li…go…ni…nė… psichia... trinė ligo... ninė...
Kažkokios, nelabai suvokiamos galios slopina vidinę skiemeninę pulsaciją, jų kirčiavimas retėja, bet sąmonė dar kurį laiką nesugeba suvokti realios tiesos iki, it sprogus ausų būgneliams, aš išgirstu viduje išskaidytą garsą - savo pačios paklaikusį balsą.
Psichiatrinė ligoninė!
Balsas kyla, vos ne klyksmu veržiasi.
Psichiatrinė ligoninė?
Ne, ne, ne, nesąmonė!
Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė...
Viduje besiblaškantis balsas it pavargęs šiek tiek slopsta.
Tai viena iš pačių didžiausių nesąmonių, su kuriomis teko man susidurti...
Slopus balsas tartum savigyna, nes iš tikrųjų jaučiu, jog jis dar nerimsta, kankindamas, prievartaudamas, gal net laukdamas tikslaus atsakymo į klausimą:
Košmariškas sapnas tai, ar realybė?