Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Akis pasiekia silpna šviesa, nors giliai viduje dar keistai  tamsu, ryškiau atskiriu garsus, girdžiu miegančių žmonių šnopavimą, knarkimą, trūkinėjantį kvėpavimą – per burną,  nosį.
Nejauku…
Norėtųsi užsikimšti ausis.
Kažkur prasiveria durys,  kažkur  kažkas uždega šviesą. Šlepsintys  žingsniai... Ir vėl sucypia durys. Trumpalaikė tyla ir... nuleidžiamo vandens kliokiantis garsas.
Patalpoje, kurioje guliu, gana tylu. Drąsindama save mėginu kilstelti galvą - ji it priklijuota. Gūždamasi  prasimerkiu. Prietemoje įžvelgiu - palubė nusėta  baltomis  lempomis, bet nė viena  nedega, viskas skendi ankstyvo ryto prieblandoje. Vartau akis norėdama daugiau pamatyti, kol pradeda skaudėti  akių  obuolius.
Užsimerkiu. Pro akių kampus ištrykšta ašaros. Nešluostau. Jaučiu, kaip  lėtai riedėdamos nutiesia taką veidu ir susigeria pagalvėje.
Guliu kurį laiką ramiai, bet smalsu. Stengiuosi ir vėl kuo daugiau aprėpti akimis.  Matau labai mažai, nes priešais esantis langas akina. Pro jo viršų akys atsiremia į pilką, betoninę sieną, o žemiau ant palangės – tamsus šešėlis, kuris nuo įtempto žvilgsnio susilieja su lango matine šviesa. Į šalis dar  nesižvalgau. Nepajudinu galvos. Ji it vos pakeliamas nuo žemės akmuo - labai sunki ir prasmegusi pagalvėn.
Nepaliaujamai persekioja įvairūs garsai ir kvapai, ryškindami nelabai dar suvokiamą realybę: baltas sienas, langus,  lovas, spinteles šalia jų ir praslenkančius žmonių siluetus.
Kažkodėl labai norėčiau, kad tai būtų  sapnas, nors ir košmariškas... kad jis  dar  tęstųsi, nutolindamas  atsiradusią galimybę girdėti, matyti ir… išsiaiškinti.
Tačiau kuo toliau tuo aiškiau it iš rūko iš vienos ir kitos pusių  kilo  lovos kartu su  žmonėmis.


Trinkteli durys. Užplūsta  šviesa nuo daugybės lempų palubėje, bet manęs  neapakina, nes ir vėl esu užsimerkusi. Kažkas sumykia - kažkam nepatinka… Tačiau tam, kas įėjo - visai nesvarbu. Girdžiu artėjantį cingsėjimą. Krūpčioju  nuo  nelabai  dar įprastų man garsų.
- Kaip  jaučiatės šiandiena? – išgirstu klausiant.
Vietoje atsakymo – mykimas.
Jau suprantu, kad medicinos sesuo, su termometrų pilna stikline, juda nuo lovos, prie lovos, užkalbindama tai vieną, tai  kitą.
Nepajuntu,  kada priartėja prie manęs, tik kai dzingteli visai arti, virpteliu nuo netikėtumo. Guliu užsimerkusi, taip tikriausiai bandydama jos  kantrybę, o gal tikėdamasi, kad nusibos ir nueis.
Nesitraukia…
Priešingai, sesutė priartėja taip arti, kad sujuda lova, taiso antklodę, trūkteli net pagalvę.
Prasimerkiu, tačiau guliu  susigūžusi, it bijodama, kad mane užguls, prislėgs, nes visai arti matau palinkusį, vos ne liečiantį  mano veidą baltu chalatu kūną.
- O, jau gyva. 
Nieko neatsakau, nes mano žandikauliai dar surakinti. Net atrodo, jei  prabilsiu, uždusiu, nes liežuvis  užpildęs visą burnos ertmę. Keistai suskamba ir sesutės žaismingas balsas, kuris kažkodėl dar labiau užblokuoja manąjį,  net  prilimpa prie liežuvio šaknies ir vos ne  vimdo.
- Tave laikas išlaisvinti. Manau, jau niekur nebebėgsi. Ar ne?
Nereaguoju į jos žodžius. Ir ne dėl to, jog jausčiau priešiškumą. Ne. Paprasčiausiai  nelabai suprantu klausimo.
Kur turėčiau bėgti ir nuo ko?
Sesutės giedra nuotaika apniunka. Pritrūkusi kantrybės nusisuka į gretimai gulinčią moterį. Akimirksniu susigriebia ir, tarsi norėdama  atsiprašyti už savo trumpalaikį susierzinimą, atsisukusi vėl trūkteli  antklodę ir kalba, bet daugiau su savimi, negu su manimi:
- Apie dešimtą valandą – gydytojų vizitacija. Tada  daug kas paaiškės... Ir, jeigu pasižadėsi niekur nebebėgti, nuims pančius, - priduria šyptelėjusi, - o kol kas iki  dešimtos ramiai pagulėk. Laikykis.

Keistai suskamba paskutinieji jau nutolstančios sesutės žodžiai. Rankomis stipriai spausdama aštrius ir šaltus  metalinės lovos kraštus, kilsteliu net galvą, lyg  norėdama balsiai paklausti, už ko laikytis.
Matau sesutę  palinkusią jau ties kitomis lovomis, tad tyliai, nepraverdama burnos, šnabždu:
Už ko…už ko man laikytis? Už ko?
Juk  rankos – pririštos!
Kaip laikytis, jeigu mano rankos prirakintos?
Tartum išgirdusi mano klausimą ir norėdama suspėti į jį atsakyti, netikėtai skubiai priartėja šypsodamasi moteris tamsiai  gėlėtu chalatu. Keliais beveik liesdama  lovos kraštą, keistai  žvelgia į mane iš viršaus. Tyli. Kažko  lyg laukia.
Pirmieji nepažįstamosios žodžiai vos girdimi ir nelabai suprantami.
- Kodėl  tu nesikeli iš lovos? Šiandien - labai gražus dangus…
Akys neramiai sujuda, nes nutilusi, kurį laiką  įtemptai mane stebi laukdama atsakymo. Nesulaukusi ir, matyt, sudvejojusi, ar dar kažką klausti,  žvilgčioja sau po kojomis, kartkartėmis pasisukdama  kitų lovų kryptin. Primerkusi akis ilgai žiūri, tartum ten būtų palikusi tai, ką norėjo dar paklausti ar pasakyti, tačiau ir toliau stovi, keliais vis dar  liesdama lovos kraštą, lyg būtų  kažkas  ją  prikaustęs prie geležinio  rėmo.
Kažkur, kažkas sunkaus nukrenta ant grindų. Trinktelėjimas toks garsus, jog moteris krūpteli. Staigus kūno krustelėjimas, rodės, tik dabar  išvaduoja jos žvilgsnį, kuris užkliuvo ir už manęs - gulinčios lovoje. Nustebusi kilsteli antakius, tartum  staiga mane pamačius. Plačiai atvertomis akimis įdėmiai ir toliau tyrinėja mano veidą. Truputį net palinksta ir, ištiesusi ranką,  suima antklodės kraštą.  Viena ranka laikydama, kitos rankos pirštu duria  į viršų, lango link.  Prakalba beveik pašnibždom ir vėl apie dangų.
- Jau  tuoj rytas. Kuo greičiau kelkis iš lovos.  Turime paskubėti. Negalima  delsti. Paskui bus per vėlu. Kaipmat dangų pasiglemš metaliniai žonglieriai ir sujauks jį taip, kad sunku bus atpažinti. O dangus yra mūsų gyvybė…
Tardama ”sujauks” – moteris net pamojuoja ranka virš galvos, tikriausiai taip vaizduodama neigiamą lėktuvų įtaką dangui. Tačiau paskutinius žodžius ”dangus - mūsų gyvybė”  ištaria ramiai ir raiškiai, tik akyse, šešėliais  nuslinkdami į šonus, kažkas sušmėžuoja.
Moteris kažkodėl labai jaudinasi. Vos ne kiekvieną  žodį lydi gilūs atodūsiai, trūkčiojantys vokai, panašūs  į skubius akių mirktelėjimus bei  trumpas pauzes  prieš įkvėpiant, tačiau stovi ramiai ir jokiais kitais judesiais neberodo nekantrumo.
- Niekas nenori su manim  eiti. Eičiau viena… vienos neleidžia... lango neatidaro. Sako, dviese  reikia eiti… tu vis žvilgčiojai į langą, aš mačiau…
Mano akys nuo netikėtumo išsiplečia ir… sustingsta. Nepažįstamosios veidas nuplaukia, palikdamas tik verksmingą  balsą. Nors ir nesulaukusi pritarimo, dar paaiškina, jog jos lova - priešingoje pusėje ir, kad  ji dažniausiai sėdi arba stovi ant palangės.
Tik dabar man paaiškėja, kieno šešėlis šmėkščiojo  prieš akis. Ogi  prietemoje kurį  laiką man  net atrodė, jog tai - mano šešėlis.
Pasitraukia tyliai ir nepastebimai, kaip ir atėjo. Užlipusi ant palangės pamoja ranka, taip patvirtinusi savo  žodžių tiesą.

Po kūno temperatūros matavimo -  trumpalaikė tyla. Kai kas dar snūduriuoja, o aš mėginu  vaduotis iš stingulio, pasukdama į  šalis lyg ir  lengvesnę galvą. Iš vienos pusės matau iki pusės užklotą  nugarą, iš kitos – atsisukusią į  mane moterį, veidu pusiau įsikniaubusią į pagalvę ir iki akių  užsitempusią  antklodę.
Toliau - kiek akys  mato – lovos, lovos.
Iš atminties  išnyra didžioji palata su daugybe langų ir balkonu. Ji talpino kažkada apie dvidešimt, o gal ir daugiau  lovų; keleta stovėdavo net palatos vidury.
Kažkodėl keistai suveikia šie iš atminties atklydę vaizdai. Nelabai ir suvokiu, ar jie tikresni, ar dabarties dar neįsisąmoninta aplinka. Nors, tiesą pasakius, dar  nedrįstu, o ir nenoriu atklystantį  iš kažkur, o ir esamą vaizdą  įvardinti.
Bijau suklysti? 
Taip…
Netikiu visu tuo, kas čia vyksta.
Žinoma!
Priešginiauju mintyse – neigdama ir tvirtindama tiesas, kurių  nelabai suvokiu. Pasiklystu teiginiuose bei jų neiginiuose. Akimirkomis, apnikusi keista būsena, atriboja nuo visko ir atrodo, jog ir aš –  visai ne aš...
Įvyko didžiulė klaida ir esu  čia  per apsirikimą... 
Užsimerkiu, norėdama kuo greičiau išsivaduoti nuo tokių  nepaliaujamai persekiojančių vaizdų ir minčių.  Lyg traukdamasi nuo jų ir vėl gūžiuosi, slėpdamasi nuo kažko.
Nuo savo minčių neįmanoma pasislėpti!
Žinau...

Pasinėrusi į save nė  nepajuntu, kad  balsai  aplinkui tampa garsesni ir aiškesni, beveik įmanoma atskirti, kas ką veikia: išeina, grįžta, trinkteli durys,  sugirgžda lovos, kažkas darinėja spinteles, geria, žiovauja, rąžosi, šnarpščia… Tik mano naujoji pažįstama tyliai tupi ant palangės.
Ir kaip jai kojos nepaskausta?
Jos lova  -  po langu. Užvertusi galvą ji turi  galimybę visą laiką stebėti dangų.
Matyt, lopinėlio - jai per maža.
Nuo pat ankstyvo ryto nerimsta: stovi ant palangės arba tupi nugara atsisukusi į langą. Tada jos žvilgsnis nukreiptas į mus -  priešais  gulinčias.
Čia tikriausiai ir glūdi pabaisos su viena akimi iš klaikaus sapno paaiškinimas...
Dabar taip pat, ilgai žiūrint į tamsųjį šešėlį, akys susilieja į vieną ir viskas aplinkui  išplinta akinančiu, nardinančiu blyškumu, tik juodas šešėlis retsykiais  sujuda.

Netikėtai  išgirstu  daug  balsų,  besiveržiančių pro plačiai atvertas duris.
Gydytojų vizitacija?!
Kažkas apsiverčia krūtinėje. Kurį laiką  spurda ir, tartum  baiminantis  beišnyrančio  mano balso, stengiasi šiek tiek prislopinti vidinį jaudulį.
Šią akimirką, it tik dabar prašvitus  sąmonei, netikėtai supratau, jog turiu būti tyli, nesipriešinti, paklusti nerašytiems įstatymams ir laukti. 
Laukti? 
Taip, tyliai  laukti, nors ir akinančio sąmonės nušvitimo...
Gydytojų vizitacija prasidėjo. Artėjantys balsai šiek tiek  pritildyti, beveik  šnabždantys. Tik „Labas rytas” nuskamba garsiau. Trumpą laiką stebiu  būrį jaunų  žmonių, kurių centre,  išsiskirianti  iš visų baltaplaukė figūra, kairę ranką įsikišusi į kišenę, įdėmiai klausosi, ką pasakinėja kiti.
Jų priartėjimo laukiu nenusakomo nerimo apimta, tačiau  žaismingas  vyriškas  balsas vis tiek užklumpa išgąsdindamas:
- Na, o ką gi ši jauna moteris čia veikia?
Klausimas - ne man. Kažkam... Visiems arba niekam. Po to - šnabždesiai pusiau praviromis lūpomis, po kurių centrinė figūra, vadinama profesoriumi, lyg neišgirdęs,  dar kartą pasitikslina:
- Medikė? – ir panašiai kaip nauja pažįstamoji nuo lango, visu  kūnu  palinksta ir įdėmiai tyrinėja mano veidą.
- Kaip jaučiatės?
Tyliu - liežuvis dar neklauso. 
- Suprantu… - taria.
Nieko jis nesupranta!   
Profesorius paprašo iškišti liežuvį, suraukti kaktą. Nesugebu tai įvykdyti, nė pati nesuprasdama ar iš užsispyrimo, ar... Tada jis išsiima iš kišenes guminį plaktuką ir vedžioja prieš akis:
  - Nistagmus... – ištaria  mąsliai.
Žinojau, kad  mano akių obuoliai, kai įtemptai į šalis žvelgiu, ryškiai sutrūkčioję, labai lėtai it plaukdami sugrįžta į pirmykštę centrinę padėtį. Esu jau pripratusi, jog neurologai, nerasdami priežasties, tik pečiais trūkteli. Profesorius  visai taip pat, kaip ir tie anie – ankstesnieji, plaktuku daužo savo ranką. 
Po ilgo, įdėmaus stebėjimo palinguoja galva ir ramiai, lyg pats tik sau, taria:
- Šią  moterį galima  išlaisvinti.  Ji  jau niekur  nebebėgs...
Netikėta vizitacijos išvada mane visai nenudžiugina, nes balsas, tariantis  šiuos  žodžius, tylus, gal abejojantis, o gal liūdnas. O ir sesutė skubiai užsirašo, ir visi nusigręžia į gretimai  gulinčią. Tik profesorius  šiek tiek prislopintu balsu paliepia jaunam studentui  tuoj pat mane  išlaisvinti.

Gana abejingai sutinku nuosprendį, net pati nustembu. Guliu užsimerkus, kol atrišinėja kojas ir rankas. Nors palengvėja, tartum  pagaliau sulaukus išrišimo, tačiau nauja būsena gąsdina. Tad ir išlaisvinta kurį laiką guliu nejudėdama, užsimerkusi, laikydamasi lovos kraštų, lyg šis gulėjimas kryžium kažką  reikštų.
Prikaltas prie kryžiaus, nuodėmingas  kūnas kraujuoja; sunkūs lašai krinta į kenčiančią sielą...
Žodžiai iš niekur, kaustantys sunkiai  išsivaduojantį nuo buvusios priverstinės padėties kūną, persmelkia skausmu žymiaii aštriau, nei  sustingusių  sąnarių,  rankų, kojų skausmas. Pakėlusi rankas prie akių, stengiuosi  įžiūrėti ir kažkokias  žymes, nelabai  suvokdama – kokias.
Pradedu smarkiai purtyti galvą. Suimu ją.  Įnirtingai trindama kaktą, tikiuosi sustabdyti prasiveržiančią atmintį. 
Sutrikęs ir pavėluotai suregavęs  į profesoriaus repliką apie pabėgimą prišoka  tas pats studentas.
Nežmoniškai išsigąstu, jog gali ir vėl pririšti.
Daugumos akys  nukreiptos  į mane. Prisiverčiu nusišypsoti. Profesorius, mostelėjęs ranka, draugiškai nusišypso. Jo šypsena palengvina  mano  kančią, tačiau drąsiai ir atvirai  paklausti, kas  man atsitiko, dar neišdrįstu, tik patikliau pažvelgiu į prisiartinusią  sesutę, kuri tarusi, jog  reikia nuodėmingą kūną nuplauti, šelmiškai šypteli.
Prilaikydama už alkūnės, padeda  atsikelti ir palydi mane į vonią.

Einu klusniai jos prilaikoma. Tačiau vis dar negaliu atsikratyti jausmo, jog viskas, kas vyksta,  vyksta ne su  manimi. Mano sąmonė nesugeba su viskuo, kas darosi aplinkui ir su manimi, dar susitaikyti. Viską darau  automatiškai beveik negirdėdama sesutės.
Svaigsta galva.
Vonios kambary klesteliu iš karto ant suolo. Sesutė, atsukusi  čiaupą ir nieko nepasakiusi, išeina.  Apatiškai klausausi tekančio vandens garsų. Staiga su trenksmu įšoka slaugė burnodama apie netvarką, apie laukiančiųjų maudytis eilę.
Dar sekundė, ir vanduo būtų pradėjęs lietis per kraštus.
Tyliai  rengiuosi, kol ji reguliuoja vandenį, bet nepadėkoju. Niekad nemėgau, net  truputį  prisibijojau, garsiai kalbančių, puolančių  žmonių.
Rankomis prisilaikydama už vonios kraštų lėtai panardinu savo kūną. Stebėjau jį - tokį svetimą ir negražų, raukšlėtą ir suvytusį. Kojos it varlės plūduriuoja  vandenyje  ir panašios į  poliomielitu sirgusio vaiko: per kelius  sulinkusios ir išsiskėtusios, plonos ir negyvos.
Nejutau, kiek laiko praėjo. Gulėjau vandeny, kol jis atšalo, kol atėjo ta pati sesutė ir  palydėjo atgal į palatą.


Žvilgsniai, kurie pasitiko mane sugrįžusią, buvo nei klausiantys, nei tyrinėjantys. Moterys  žiūrėjo  gal net  nematydamos, nes jų akys tarsi balkšvu rūku aptrauktos, o  žvilgsniai abejingi.
Tai  tik man taip atrodo...  Aš ir pati  nesu  dar atsitokėjusi. 
Vienintelė moteris nuo lango aiškiai nekantrauja, tačiau sesutė  nekreipia į ją dėmesio, nors pastebi, kad ji nerimsta: tai gulasi į lovą, tai vėl  pakyla, užsilipa ant palangės, atsitupia, stojasi ir vėl staigiai nušoka ant grindų.
Nujaučiu, kad ji nori su manimi pasikalbėti, nes rodo kažkokius  ženklus. 
Burna po vonios, nors ir išsivadavo nuo lipnių seilių ir nemalonaus kvapo, bet  šiltas vanduo nuvargino, tad nelaukdama,  kol sesutė išeis, iš karto atsigulu, taip išvengdama ir pokalbio su nauja palatos pažįstama.                                                             


Sukrutu lovoje. Užsimerkusi graibau pilką antklodę. Pasiekusi traukiu ją ant akių tartum norėdama  paslėpti nežmonišką  nerimą, nes plūstelėję prisiminimai įkyriai jau  gaudžia tiesiai į ausį apie keistus, negailestingus ir žiaurius likimo žaidimus.
Šalia  ligonių lovų susibūrę studentai priminė šioje ligoninėje kažkada praleistas valandas: studijų metais čia vykdavo  užsiėmimai.
Dabar tokie žodžių dariniai kaip „užsiėmimai bei praktiniai darbai su  ligoniais“  suskamba  nežmoniškai klaikiai, tiesiog net žeidžia.
Karštligiškai ieškau kitokių terminų, lyg tai kažką keistų.
  Ne ir ne!..
Pakrikusi samprotauju, jog daugelis  žodžių nenusako  reiškinio esmės, kartais būna  beprasmiški, bereikšmiai, o žmonės vis tiek  lipdo iš jų  frazes, prasmes,  reikšmes ir jaučiasi  dažnai tokie didūs, vos ne genijai.
Anuo  metu, atsimenu, čia, šioje ligoninėje, susidūrus akis į akį  su  ligoniais, kurie nerišlia kalba, paklaikusiomis akimis tartum sunkiomis užuolaidomis  atsiribodavo nuo mūsų - studentų,  supratau, jog egzistuoja proto ribos, tamsūs sąmonės užkaboriai. Juose užsislėpdavo protingos mintys, o sielos  užkulisiuose, nerasdama išėjimo, klaidžiojo kančia, kurios priežastį nelengva buvo surasti.
Siela – tai mintis, protas... 
Kenčiančioje sieloje  mintys visai pakrikdavo. Ir tik ilgai stebint tą patį ligonį, kartais  pasisekdavo  pamatyti, kaip  jo žvilgsnis akimirkai praskaidrėdavo, tartum grįžus iš kažkur pasiklydusiai  sielai, kuri, atradusi savo namus, trumpam aprimsta...

Susimąstau apie juos – tuos sveikuosius, ten už lango, kurie taip pat dažnai atsiduria  skirtingų nuomonių sankirtose. Beviltiškai ieškodami bei nerasdami  atsakymo jie irgi pasiklysta ir  būna  priversti priimti vieną ar kitą tiesą, gal net pačią absurdiškiausią.
Siela – protas, proto raiška – mąstymas.
Samprotauju, save  prievartaudama, kad tik atitolčiau  nuo mane supančios aplinkos. Nepasisekus suirztu, nes  juntu savo pačios beprasmį mintijimą, nesugebantį užslopinti  vidinio įkyraus balso, kuris  šnabžda apie skausmingiausiai žeidžiančias, išsiskiriančias  tiesas, atsitrenkiančias į absurdiškus argumentus.
Bebalsiai apmąstymai tik nežymiai atitolina nuo realios tiesos, kuri, vos vos pajudėjus, akis  pravėrus, apninka visu savo klaikumu, neleisdama atsikvošėti, užgula ausis ir, sukėlusi išorinį kurtumą, palieka  vienintelį  viduje pulsuojantį,  išskaidytą garsą.
Psi... chiat... rinė…  li…go…ni…nė… psichia... trinė ligo... ninė...
Kažkokios, nelabai suvokiamos galios slopina vidinę skiemeninę pulsaciją, jų kirčiavimas retėja, bet  sąmonė dar kurį laiką nesugeba suvokti realios tiesos iki, it sprogus ausų būgneliams, aš išgirstu viduje išskaidytą garsą - savo pačios paklaikusį balsą.
Psichiatrinė ligoninė!
Balsas kyla, vos ne klyksmu veržiasi.
Psichiatrinė ligoninė?
Ne, ne, ne, nesąmonė!
Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė...
Viduje besiblaškantis balsas it pavargęs šiek tiek slopsta.
Tai viena iš pačių  didžiausių nesąmonių, su kuriomis  teko man susidurti...
Slopus balsas tartum savigyna, nes iš tikrųjų jaučiu, jog jis dar nerimsta, kankindamas, prievartaudamas, gal net laukdamas tikslaus atsakymo į klausimą:
Košmariškas sapnas tai,  ar realybė?
2006-07-27 01:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-31 17:06
uzmiges_sapnas
nepyk, neskaitysiu... Perdaug ilgas tekas, noretūsi matyti trumpesnius, kad ne teksto ilgume reikėtų ieškoti prasmės, bet bet tarp prasmingų sakinių prasmingiausio..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-29 20:14
ir kiti
na ir ištęsta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-27 15:23
mussonas
Šiaip visai suėjo tekstas, kai kurios vietos tikrai vykusios, profesorius, moteris prie lango ir pan.
Tik kas man nesuėjo tai , kad nuo pirmo sakinio žinai kas ir kur vyksta, o gale yra dar ir prikišamai išaiškinama. Netikėtumų neradau.
Vis dėl to mastai kaip sveikas žmogus, kuris galvoja ką gali galvoti nesveikasis.
Reikėtų pabandyti pradėti nuo smulkmenų.
Kas yra kiekviena detalė jai, kokia jos būsena, bet neiškinti, o kalbėti jaučiant. Tai labai sunku, todėl tokių temų nesiimčiau.
Yra vykusi parodija Dikenso "Pomirtiniuose Pikviko klubo užrašuose" bepročio dienoraštis.
Jis tai darė juokdamasis-tamsta tai darai rimtai-užtat neskanu. Nors aišku ir lyginti negalima.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-27 14:36
pieva yra Jeržio
Nederėtų lyginti nei tekstų, nei kūrėjų, bet šio teksto tema nėra originali ir pionieriška. Lenkas J. Pilch rašo apie delirikų skyrių, K. Kesey rašo apie psichinėmis ligomis sergančiuosius. Pilch pasirinko ironiją (juodą iki kraujo krešulių spalvos), Kesey pasakotojas visų pirma yra stebėtojas, taip suteikiama galimybė regėti įvykius stebėtojo akimis. Abu autoriai suprato, kad papasakoti subjektyvią istoriją, kur ne kur atskiedžiant viską iškreiptu realybės suvokimu, nesuteikia tekstui jokios intrigos. Vienas autorius pasirenka ironiją, kitas stebėtoją tam, kad papasakotų neeilinę istoriją (gal net kelias neeilines).
Šiame tekste yra tik subjektyvumas, įvyniotas į ligoninės paklodes. Rask vinį tame gniužule. Rasi, ir pievu nulenks savo pliką galvą prieš tave.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą