Atsikeliu anksti – kažkam šalia nelieka vietos –
ir traiškanom atgaunu vakarykščio Dievo grąžą.
Gal kažkada žole danguj buvau, gal dalgiai lietė
kad šieno daug many, o rasos poakiais dar laša.
Kai gimsti miręs, o gyvų nėra ir taip jau reikia
tysoti be krantų kaip tyso sėkliuj tuščios valtys,
į saują spjauni tris raides ir net nenusikeikęs
eini laisviau, nes vėl kažkam neleista atsikelti.
Kažkur vertikali projekcija į žemę grįžo
ar žemė naktį per aukštai įlipo. Ko nebūna!
Einu: žolė atsiklaupia – gal rytmetinės mišios
prasideda jau be manęs, nuskridusių malūnų,
be gandro kojos, sraigės spurto per nugriautą lieptą.
Vadinasi, jau čia esu, galiu palaukti slieko,
kuris ilsėjos žemėj, kėlėsi, nes taip jam buvo liepta,
papasakot ir man, kaip užliūliuoja juodas niekas.
Sakai, neskauda, tiktai dalgių žvilgsniai bados, dilgsi.
Sakai, tylu. O aš tylos dukart girdėt nemoku.
Gali prašliaužt, gali mosuoti išlukštento žvirgždo vilksnėm.
Aš tavo žemę perskaičiau, nes nesu pirmokas.
Atsirakina žemėj dangūs – nuganytos salos –
lipu ten smilga, kol galanda vėjas pilką skeltę.
Gal kažkada žole buvau, kad mintys vertikalios,
kad dar žinau, kada rasa pritūpt ir atsikelti.
"Sakai, tylu. O aš tylos dukart girdėt nemoku. "-pati protingiausia mintis, kurią girdėjau per pastarajį mėnesį. Tikiuosi labai nesupyksite, jei ją pasiliksiu savo atminty?
Atsikeliu anksti – kažko šaly nelieka –
vėl traiškanoju vakarykštį miegą.
Žole danguj buvau, gal dalgiai lietė
nes šiandien daug rasos man iš akių dar laša.
Budau, kad mirčiau, žinoma, taip reikia
ir tysau be krantų, be valties,
į saują spjaunu tris žodžius kai keikia-
einu laisviau nors ir neleista atsikelti.
Jooo visa vasarinė nuotaika per tavo vidurius praėjo, ir tokią mažne liūdną (gal lia-minor) tonaciją paėmęs, kopi dangun, kur nieks nelaukia... 5 kur pastebėjo kirtį nevietoje pagal ritminę pėdą. Ale pati taip irgi darau:)))
Tiesiog magiškas gebėjimas turtinga kalba, sudėtingais sakiniais, puikia technika sukurti... nepraregimą, nepajaučiamą tekstą, tarsi jis būtų kažkokiame kevale.
Aš supratau ir pajutau vienintelę (ir labai paveikią) eilutę:
"Gal kažkada žole buvau, kad mintys vertikalios"
Tiesa, dar supratau "sraigės spurtą per nugriautą lieptą", kaip atskira frazę, bet ji man nepasirodė itin išradinga.
Visa kita skaitydamas jaučiausi kaip pirmąkart susipažindamas su sudėtinga technine instrukcija.