Rašyk
Eilės (73315)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nuorūka paskutinįkart žybtelėjo, sušnypštė atsisveikindama ir nugrimzdo stabdžių skysčio bei tepalų baloje. Susikišau kumščius į rankoves, gelbėdamasis nuo nakties šalčio, ištiesiau kojas per visą plastikinį suoliuką, ir įsispoksojau į betonines dėžutes metalu grįstoje gatvėje. Tepalais nutaškytais ir saulės spinduliais nušviestais šonais besipuikuojančius, vienodus kaip vandens lašai, namus. Įprastas Perkūno peizažas – nusmurgę pastatai, parūdijus gatvė, savo ar svetimais reikalais besišlaistantys praeiviai, vienas už kitą spalvingesniais rūbais ir visi kaip vienas pilkais veidais.
Bjaurėjausi šiuo vaizdu, kaip bjaurėjausi ir visu Perkūnu. Nemėgau jo dar tuomet, kai sėdėdamas šezlonge prie seno mielo ežerėlio, dairydavausi teatriniu binokliu į žvaigždes ir galvodavau: kokio velnio jiems prireikė užstoti tokį gabalą dangaus šituo gelžbetonio kamuoliu? Ir jau tikrai niekada nemaniau, jog kada nors čia pakliūsiu...
Nesiprašiau čia atvežamas, bet negalėjau priešintis. Toks buvo Žemės Komiteto atsovybės sprendimas.
Nemalonūs prisiminimai įkyriai lyg uodai zvimbčiojo galvoje...

***
- Stot, teismas eina! – sugiedojo du garsiakalbiai skirtingose salės pusėse. Prunkštelėjau į saują – na ir kvaila frazė – turbūt kvailumu nenusileidžianti palyginimui „vienas, kaip pirštas“. Apskritai visas šis procesas atrodė juokingas – rytinis skambutis, neprimygtinai, bet pabrėžtinai mandagiai kviečiantis atvykti, du šleivakojai policininkai, palydėję mane iki salės ir pasiūlę cigaretę – ir štai – sėdžiu kaltinamųjų suole, o „teismas eina“...
Visi salėje buvusieji pagarbiai atsistojo. Visi, išskyrus mane – užsigalvojau, berutuliodamas mintį.
- Ši nepagarba teismui taipogi bus įrašyta į jūsų bylą, - burbtelėjo teisėjas, - prokurore, galite pradėti.
- Tikiuosi, jog šis procesas bus ne vien teisiamojo asmens indėlio į visuomenę įvertinimas, betgi ir bus vainikuotas tinkamomis priemonėmis, - besimaivydamas, kaip ir priimta Žemės teisininkams, prakalbo prokuroras. - Subjektas iš pažiūros taikus žmogus, tačiau vien nepagarba teismui jau atskleidžia jo požiūrį į „Idealios visuomenės“ esmę...
„Dabar tai jau įkliuvau“ – šovė mintis ir per nugarą nubėgo pirmieji šiurpuliukai. Pavieniui žmonės ir yra tiesiog žmonės, tačiau visuomenė tikrai ras prie ko prikibti. Ypač „Ideali visuomenė“.
Prokuroras buvo tikras savo darbo žinovas, o aš, pasirodo, spėjau nusikalsti visuomenei tiek kartų, kad net pats pamečiau skaičių...
- ... Remiantis „Panoptikono“ duomenimis, šių metų balandžio aštuonioliktą dieną subjektas ėjo Tulpių gatve ir ignoravo automobilio vagystę, kurios iš jo buvimo vietos nebuvo įmanoma nepastebėti. Būdamas boksininku, jis privalėjo sudrausminti pažeidėją ir apsaugoti visuomenę nuo pažeidimo pasekmių grandinės. Įvertinimas: antrojo laipsnio abejingumas...
Taip, iš tiesų aš ten buvau. Buvau ten su Ja ir žiūrėjau tik į Jos akis, visiškai nematydamas aplinkinio pasaulio. Bet juk negalėjau teisme taip kontraargumentuoti... O kaltintojas tauškė nesustodamas, atpasakodamas dar keliolika beveik identiškų mano gyvenimo epizodų...
- ... Birželio tryliktąją subjektas pavartojo necenzūrinę kalbą prieš mieste paklydusį žmogų. Antrojo laipsnio abejingumas, sukėlęs šių įvykių grandinę...
Kurgi ne... Tą dieną Ji kažkodėl pyko ant manęs. Nenorėjo kalbėtis, nenorėjo matyti. Sėdėjau parke ir galvojau, apie tai, o tuo tarpu nepažįstamas žmogėnas klestelėjo ant suolo šalia manęs ir pūsdamas dūmus į veidą kažko paklausė. Ir buvo, švelniai tariant, toli pasiųstas.
- ... Birželio devynioliktąją naktiniame klube „Atmosferos slėgis“ subjektas šiurkščiai atstūmė merginą, atsisakydamas su ja pasikalbėti. Įvykių grandinė parodė, jog tai buvo paskutinis lašas, perpildęs šios pavyzdingos „Idealios visuomenės“ narės kantrybės taurę, ir neilgai trukus ji pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo, - toliau sausu balsu vardino mano nusikaltimus prokuroras. – Pirmojo laipsnio abejingumas...
- Gana, - neišlaikiau. Tą vakarą aš laukiau tik Jos. Tai buvo mūsų susitaikymo vakaras ir aš tikrai nenorėjau jo sugadinti, plepėdamas su kitomis merginomis. Užuojauta, žinoma, bet tokios kaltės aš neprisiimu. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie kitas minėtas situacijas.
- Norėčiau priminti, jog jūsų žodis bus vėliau. O dabar norėčiau apklausti panelę...
Tada išvydau Ją. Ji sėdėjo liudininkų suole...

***

Dar viena nuorūka tekštėlėjo į tepalų balą, o aš instinktyviai praplėšiau antrą pakelį. Taip, gražiai manęs atsikratė Žemė. Gal jie ir teisūs, atsakingu „Idealios visuomenės“ nariu niekada nebuvau. Visuomenei manęs reikėjo. O man nereikėjo visuomenės. Man reikėjo tik Jos.
Nuosprendis buvo trumpas ir aiškus: „Pirmojo laipsnio abejingumas. Subjektą visiems laikams iškeldinti į Perkūną, bylos persvarstymas – po penkerių metų“.
- Atsiprašau, - tarė Ji tada, Žemėje, posėdžiui pasibaigus. – Privalėjau liudyti, kitaip būtų išvežę ir mane.
Net tada, kai visas viriau iš pykčio, o Ji atsiprašinėjo, verkdama krokodilo ašaromis, tos akys buvo nuostabios. Norėjau nudėti Ją, kartu su prokuroru, teisėju ir visa „Idealia visuomene“, norėjau pulti mane atvedusius policininkus, sudaužti juos galvomis, kad net akys iššoktų, jų ginklais ištaškyti smegenis pusei salės, o kitą pusę priversti susividuriavusius šliaužioti po kraują... Norėjau čia pat šokti pro langą į upę ir visam laikui atvėsinti staiga mane užplūdusį karštį. Bet tiesiog ištariau:
- Tai aš atsiprašau. Atsiprašau visų. Visos sumautos jūsų idealios bandos. Gailiuosi, kad nemokėjau kitaip mylėti.
Tą akimirką aš iš tiesų gailėjausi...

***

Šviežia cigaretė iš naujai praplėšto pakelio įsitaisė tarp mano gyjančių dantų. Neblogi dantukai – jei „netyčia“ iškrenta, pakanka juos įsistatyti atgal, o tada jau jie patys suranda ankstesnę savo vietą ir puikiai priauga. Aukščiausias biomechanikos lygis... Dėdės Albino dovana. Vienintelis mano suvenyras iš Žemės.
Spragtelėjau žiebtuvėliu ir godžiai įkvėpiau pilnus plaučius dūmų...
- Rūkymas tave nužudys ne prasčiau, negu sportas! - staiga nuskambėjo balsas man už nugaros. Atsisukau ir smalsiai nužvelgiau balso savininką. Šis stovėjo ir šypsojosi.
- Jau gali iškvėpti, - tarė. Prisiminiau, kad pamiršau išpūsti dūmus, tačiau jau buvo vėlu – užsikosėjau kaip penktokas, pirmąsyk pavaišintas „Narcizu“ arba „Uostamiesčiu“ mokyklos tualete. Dūmai išsisklaidė. Nepažįstamasis ramiai stebėjo mane. Apsirengęs buvo paprastu kombinezonu, apsiavęs rudais auliniais batais, kokius dėvi Žemės kariškiai. Neturėjo nė žymės tų madingų sodriaspalvių aprangos detalių, pradedant minkštu plastiku ir baigiant metalo inkrustacijomis, tačiau atodė gana įspūdingai. Buvo galima spėti, jog jis nebe pirmos jaunystės, nors šiais laikais tai pakankamai sunku nustatyti iš pirmo žvilgsnio.
- Stebėjau šios nakties kovas. Nebuvo, tiesą sakant, į ką žiūrėti – snukiadaužys be jokios dvasios. Išskyrus taviškę.
- Jūs boksininkas? – sumišęs paklausiau.
- Kaškada turėjau garbės... Teodoras Gerulaitis, - ištiesė man ranką.
- Aidas, - atsakiau, - nepamenų, kad būčiau jus sutikęs, - ūmai prisiminimai trenkė į mano ir taip sudaužytą galvą. – Tedis Gerulis?
Žmogus linktelėjo, ir aš kiek galėdamas pagarbiau spustelėjau jam ranką. Tedis Gerulis buvo garsenybė dar tada, kai morkos augdavo dirvoje, Perkūno kanalizacijos ir kitokie gyvenamieji kvartalai gyvavo tik brėžiniuose, o aš, vietoj to, kad lėkčiau savo vaikišku „Školnik“ antigravu į pradinę mokyklą, su vyresniais draugais žiopsodavau į televizorių. Ne šiaip žiopsodavau – Tedis Gerulis buvo boksininkas, kuriuo nebuvo galima nesižavėti. Tiesa, nebuvo jis nei pasaulio čempionu, nei „Visuomenių taurės“ nugalėtoju. Tiesiog titulų nesivaikė ir oficialiose žaidynėse net nedalyvavo. Visuomet šaltakraujiškas, valiūkiškai besišypsantis, apgaulingai lengvabūdiškas, iš pažiūros nuleistomis rankomis, tačiau su žaibiška reakcija, neįtikėtina stilių įvairove ir – ar beverta užsiminti – triuškinančia kumščio galia. Visos mūsų gyvenvietės paauglių dievas. Tai per jį kartu su pustuziniu bendraamžių nusprendėme tapti boksininkais. Tačiau nė vienas, įskaitant ir mane, nieko įspūdingo taip ir nepasiekėme. Vėliau Tedis kažkur dingo – vieni kalbėjo esą jis susilaužęs stuburą ir nusprendęs baigti karjerą, kiti – kad žuvęs avarijoje...
Ir štai mano paauglystės laikų dievas dabar sėdėjo prieš mane ir ramiai papsėjo cigarą.
2006-07-26 20:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-23 22:12
Loke1
perteiki jo jausmus, arba aš juos įsivaizduoju ;//
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-23 22:11
Loke1
: ) oho, kaip ilgai tęsinio teko laukti :))
man patinka, nes keistai suprantu,kaip jaučiasi tas žmogus,
pažįstu tokį.. tikrai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-02 01:40
Sportbatis
Nu nieko sau interpretacijos...O as konstruktyvios kritikos laukiau, kas gerai - kas blogai..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-01 17:08
Odesa
čia apie Huseiną?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-27 14:46
pieva yra Jeržio
Atsargiai, kad tai nevirstu tik cigarečių dūmais. Kol kas primena aštunto dešimtmečio kiną.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą