Juonėnės

Aš iš vāka omžiaus senē jau išejus
Ė papartė žėida naktimis neėiškau
Nors ė Juons pri stala alkieriou vėišiejė,
Ė naktės Juoniniu siautiejė pri mėška

Tik dėina bėrželė išsiūbou mon galva
Spindolingo paukštiu ė rasū žuodyno
Ka po pėiva braida vasarėnės spalvas,
Žuoliū varpuos joukas mielėnė žėidīnā

Ka papūtos taikē saulietam viejuokšliou
Sulingou pakalnie žuolynieliu pluotā
Līg po jūra plaukiuo krūmā atsėluošė
Ė žuviedras baltas tuolomuo lekiuoto

Par pat širdi kuošas tū laukū geltuonis
Spindolē ė vieje, mielsvomas bekraštės
Vėrpulingā leidas nu kalvelės šuona
Juoniniu dėinelės margaspalvē raštā

Aš nerasio žėida, nē papartė krūma
Nikumet nerasio, niekam netikiesio
Nu bėrželė vieju saulieta geroma
Tik lingousio pėiva, opelio tekiesio