...

Užjauski alų butely.
Jam ankšta. Padaryk tam galą,
išlaisvink jį, pilk į bokalą –
pražys akimirka tyli.

Ir šiluma tikra užklos:
sava kalba tau tars jis – dėkui,
ir net menkiausiam žemės niekui
staiga neliks tavyj skolos.

Gerk tą jo spalvą pilnaties,
vandens ir miežio mėnesieną –
jis už tave stos mūro siena,
kai niekas rankos neišties.

Jis prijaukins burnoj žodžius,
kurių kalti tau vis dar tikis,
paskutiniu lašu kartos: laikykis
ir lūpose atodūsiu išdžius.