...

Net nežinau, ar liūdna. Taip ir ne.
Lyg ir per greitai ateitis praeina.
Kai giedra, reikia gerti kaberne,
o kai apniukę, žinoma, portveiną.

Per nuotolį, rūbus, net per mane
Prasimuša garsai, palikę seną dainą.
Daug laiko – reikia gerti kaberne,
vėluojant visgi dera baigt portveiną.

O praeitis – blyškių vardų skrynia.
Kiekviename iš brolių rastum Kainą.
Pavargo žodžiai? Ką gi – kaberne.
Jie jau užmigo? Metas gert portveiną.

Beprasmiai bokštai ir dugnai, sparne
pasimaitino žirklės – krinta aukščių kaina.
Ją stabdant reikia gerti kaberne,
svyruojant jai, be abejo, portveiną.

Iš sumaišties viduj šeima darnia
tų patirčių, kurios nebesidvejina,
išeit ir pasiimti kaberne.
Palikti viską. Tik jau ne portveiną.