Benamiai lietūs

Balionais nutupia lietūs. Lašai žaidžia trajektorijomis su vertikaliu nuosėdos ženklu (rodyklė žemyn - chem.). Buuumpt.. Buuuumpt... į apnuogintas pėdas sprogsta. Visai taip pat, kaip laukuose sprogdintos bombos ištykšta „grybais“ susireikšminusiais iki miniatiūrų.
Kojos be gėdos. Stovi. Pirštai dangų ramsto. Pėdos, du juokingos spalvos skėčiai, žemę nuo vandens dengia.
Sako, Dievas ašarom į žemę lietų pila. O verkia jis, nes vaikai neturi namų.
Tą vasarą lijo kelissyk. Pirmą, kai išėjau pati. Antrą, kai grįžau basa, o duryse raktas iš kitos pusės kalbėjo mantras: „ne pa gei dauJAMA! „.
Tuomet sustirusi, nulieta stabo sustojau ant pirmojo prieangio laipto. Tuomet į pakeltus dangui plaukus verkė lašais. Nebeturėjau akių nugaroje ir nemačiau, kaip pro naktinės užuolaidos kraštą du akių obuoliai bandė apauti man batus. Nemačiau, kaip senos rankos trynė garus nuo stiklo. Nemačiau... nuo tada tiesiog nebemačiau akimis nugaroje.
Pėdos atrodė įaugs į žemę ir pavasarį pražys našlaitėmis.
Nusagstyta mišrių jausmų krūtinė kylojosi kitaip nei įprasta vaikui. Lėtai, sunkiai, dusulys ėmė gniaužti trachėją. Nuo pat skrandžio iki balso stygų. Suspigo lūpose žodžiai. Trumpai. Kaip vienišas gegutės „ku“:
- Ku r  (mano na mai)?..
Kojos nė nekrustelėjo. Akyse ėmė kauptis druskos. Benamėmis rankomis rašiau orinius klaustukus. Stovėjau. Tačiau taip niekada ir negrįžau.
Vėliau sužinojau, kad marionetė iš lango seniai mirė besiilgėdama, o raktas nebe toks religingas... ir lietus... lietus sprogsta nebe man.
Tik gal tu žinai, kas nutinka vaikui nebeturinčiam namų?