Lovliai tarp žmonių – 9

9. Egzaminai
Jau beliko geros dvi savaitės iki mokslo metų pradžios. Per tuos du mėnesius Mantas, Pranas, Žvalis, Spartis ir Mielis kas rytą pradėdavo nuo valandą trunkančių treniruočių. Jie ėjo lenktynių apibėgdami ežerą, šokinėdami i tolį ir aukštį, kilnodami aikštelėn atsineštus akmenis, mėtydami juos į aukštį ir į tolį.
Visi penki draugai, sudėjus juos į krūvą, galėjo kalnus nuversti – jiems užteko ir greičio, ir jėgos, ir išmonės. O atskirai paėmus lovliukai, kaip buvo, taip ir liko nepralenkiami bėgant ir šokinėjant, nes jie turėjo labai stiprias kojas. Po visų permainų, kaip ir anksčiau, aukščiausiai iššokdavo Žvalis – nedaug betrūkdavo iki penkiasdešimt metrų, o Mielis su Sparčiu tik apie dvidešimt. Tolio rekordas priklausė Sparčiui. Jis įsibėgėjęs galėjo nušokti aštuoniasdešimt metrų, o pavėjui dar toliau. Mielis niekuo ypatingu negalėjo pasigirti – jis vos teįveikdavo pusę savo draugų aukščio ir tolio. Užtat jis turėjo labai lankstų, greitai viską suvokiantį ir nieko nepamirštantį protą. Jis buvo, kalbant šiuolaikiniais žodžiais, tikra vaikščiojanti skaičiavimo mašina. Pranui nė vienas negalėdavo prilygti fizine jėga. Tariant mūsų senuolių žodžiais, jis visai neįtempęs jėgų galėdavo perlenkti ir parlaužti net arklio pasagą, kuri galėjo būti padaryta iš pačio kiečiausio plieno. Niekas su Pranu negalėdavo lenktyniauti ir mėtant akmenis. Pats didžiausias akmuo, kai, gerai įsiūbavęs paleisdavo, į tolį skrisdavo nemažiau šimto metrų, o į aukštį gerokai daugiau, negu galėdavo iššokti Žvalis. Mantas, nors buvo ir šoklus, ir tvirtas, ir pakankamai protingas, bet nė iš tolo negalėjo lygintis su savo draugais. Bet tai buvo, kaip sakoma, gabumai, kuriuos galėjai lyginti tik su kitų žmonių, o ne su buvusių lovlių ar Pinčiaus išskirtiniais gabumais.
Sykį, kai jie jau buvo gerokai pavargę nuo bėgimo apie ežerą ir šokinėjimų per sodo obelaites bei paežerės įlinkius, ir nusimaudę takeliu grįžo namo, Mantui į galvą šovė viena įdomi mintis:
– Klausykit, o ko mums neįsirengti savo sodyboje krepšinio ir tinklinio aikštelių ir apskritai šiuolaikinio stadiono subėgimo takeliais ir kitkuo? Tada mes savo sportinį triūsą galėtume palyginti su kitų sportininkų duomenimis. Daugelį jų, man regisi, mes gerokai aplenktume ir išėję į pasaulio sporto arenas gal nustebintume ne vieną mėgėją...
– Mantai, gera tavo idėja, visa širdim jai pritariu, – atsiliepė Pranas.
– Ir mes su jumis... Bet kas tą stadioną pastatys? – pasidomėjo buvę lovliai.
– Turint aukso – viskas yra padaroma. Tą dalyką mums padarys senelis. Tik mes visi turime jo gražiai paprašyti, – paaiškino Mantas.
Kiekvieną mielą dienelę, kai baigdavosi treniruotės, visi draugai sėsdavo prie knygų. Čia geriausiai sekdavosi Mieliui. Jis, paėmęs į rankas knygą, pirmiausiai atidžiai perskaitydavo įvadą, knygos turinį ir stengdavosi suvokti kam ta knyga parašyta ir ko ji moko. Po to, kai jis suprasdavo knygos tikslą, pradėdavo žiūrėti, kas joje rašoma. Jo žinių pasaulis galvoje buvo sudėliotas tarsi į atskiras dėžutes, kuriose dar buvo atskiri langeliai – tai knygos skyriai. Kai iškildavo koks nors klausimas, Mielis pirmiausiai nustatydavo, kurioje dėžutėje galėtų būti atsakymas, po to peržvelgęs dėžutės langelius, nesunkiai rasdavo teisingą sprendimą. Jis savo žinių išdėstymo ir mokymosi paslaptis paaiškino ir savo draugams ir jie, pasinaudoję Mieliaus sistema, pradėjo lengviau išmokti tai, ko buvo reikalaujama pagal mokyklos programą.
Kai visi penki jaunuoliai prieš rugsėjo pirmąją atvyko į miesto mokyklą ir išreiškė norą eksternu laikyti dešimtos klasės egzaminus, direktorius, per akinių viršų apžvelgęs juos, paklausė:
– Ne vieną, o visus?
– Taip, iš viso kurso, – paaiškino Mantas.
– O kas jus mokė, kokios mokyklos pedagogai?
– Jokios, mes ruošėmės savarankiškai, – aiškia lietuviška tarme paaiškino Pranas, tuo pačiu išsklaidydamas direktoriaus abejojimus – ar negras bent ką supranta ir galės būti klausinėjamas lietuviškai.
Pagaliau direktorius, teturėdamas kokius trisdešimt procentų tikrumo, kad jaunuoliams gali pasisekti įstoti į jo vadovaujamą mokyklą, paskyrė žodinių ir rašto egzaminų datas.
Egzaminų komisijai vadovavo direktoriaus pavaduotoja Marija Oškinytė. Pirmiausiai draugams teko susidurti su lietuvių kalbos žodiniu egzaminu. Komisija norėjo pamatyti, ar verta su šiais berniukais išvis prasidėti. Geriau nukirsti iš pirmo tikrinamojo egzamino ir nebevarginti nei jų, nei mokytojų. Abejones ypač kėlė tas juodasis Afrikos gyventojas, kuris, dėl nežinomų priežasčių, ryžosi mokytis Lietuvoje.
Pirmasis į žodinę dvikovą su komisija pakilo Mielis. Jis žodis žodin pagal vadovėlį išpylė antros daiktavardžių linksniuotės kirčiavimo taisykles, nupasakojo kaip ir kur dabartinėje lietuvių rašmenijoje dedami kableliai ir dvitaškiai, gerai parašė diktuojamus sakinius, pritaikė tas taisykles praktiškai, sukirčiavo parašytus lentoje žodžius.
Komisija nustebo vaikino išprusimu ir parašė jam tvirtą dešimtuką.
Praniui savo žiniomis teko sotinti ištroškusį ir platų lietuviško veiksmažodžio vartojimo lauką. Jis kai kur nežymiai klydo, bet komisija, be jokių abejonių, jam, kaip Afrikos džiunglių gyventojui, suraitė tvirtą dvikilpį aštuonetą. Pasisekė ir kitiems penketo draugams. O mokyklos direktoriaus pavaduotoja, paskelbusi vertinimus, dar pridėjo:
– Įsitikinome – jūs rimtai esate pasiruošę, linkime, kad ir kitus egzaminus laikytumėte taip pat gerai, kaip lietuvių kalbos.
Direktorius, kai įėjo į jo kabinetą pavaduotoja, bemaž neabejodamas paklausė:
– Na ar beliko bent vienas matematikos egzaminui, ar šiandien su visais jau ir užsibaigėte?
– Visi liko. Duok Dieve, daugiau tokių mokinių. Jie greitai taps tikrais mokyklos pirmūnais. Vertinant pagal mokyklos moksleivių žinojimą, jiems visiems reikėjo parašyti po dešimtuką...
– Niekada nebetikėsiu, jeigu kas nors man aiškins, kad pasaulyje net šiame amžiuje nebūna stebuklų...