Rašyk
Eilės (78136)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10915)
Vaikams (2716)
Slam (75)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







1 - „bepročio“ užrašai.

Jie atsisako manimi tikėti. Pamažu savimi pradedu netikėti ir aš, apgludintas kasdieninių piliulių pusryčiams, pietums ir, kai būnu neramus, vakarienei. Apsvaigusiai buku žvilgsniu žiūriu į kieme sustojusio automobilio šviesas, apšviečiančias mano buveinės lubas. Ribas. Ne taip surašiau - apsvaigusiai buku žvilgsniu žvelgiu į savo buveinės lubas, apšviestas ligoninės kieme sustojusio automobilio. Bet tai nieko nekeičia - nei automobilio, nei jo lempų, nei mano buveinės lubų. Ant lubų su šviesa - grotų šešėlis.
Kažkur tolumoje išgirstu sukaukšint medines kojeles, ir  prisimenu, dėl ko aš čia, prisimenu tiesą, ar bent jau tai, kas man atrodo tiesa, atrodė, kai mane už pažastų vilko du stambūs sanitarai, o psichiatras tik klastingai šypsojosi. Jis irgi žinojo tiesą, jis ir buvo tiesa, bet jis norėjo, kad ta tiesa būtų žinoma tik jam. Negaliu sakyti, kad jo nesuprantu ir nepateisinu - kur tai matyta - išprotėjęs psichiatras.
O palatoje, prifarširuotas tablečių, guliu aš.
Viskas prasidėjo nuo to, kad gimiau. Visa eiga, manyčiau, jums bus neįdomi. Vaikystė, paauglystė, traumos, patyrimai, narkofizika ir metalogika mane galiausiai atvedė į priešpaskutinįjį iš begalinių milimetrų nuo nirvanos. Na, žinote, subjektyviai pilnas suvokimas ir taip toliau. Bet į mane pradėjo kreivai žiūrėti giminės, netgi tie, patys patys artimiausi - ir teisingai - aš juos visiškai pateisinu - aš irgi žiūrėčiau kreivai, jeigu mano šeimoje atsirastų beprotis. Žinoma, apibrėžti, kaip būtent aš „beprotis“, jiems patiems neišėjo, tad jie, grasindami anatemomis, palikimų naikinimais bei kitais nereikšmingais dalykais galiausiai įkalbėjo mane nueiti „pas tikrai gerą specialistą“.
O aš, kvailys, ir nuėjau. Kad įrodyčiau jiems ir, pagaliau, sau pačiam.
Už lango, tiksliau, į lango stiklą plakėsi šlapios karklo šakelės, plaikstomos vėjo. Buvo vėlyvas ruduo ir dargana už lango kartu su vos vos oranžiniu apšvietimu, nukreiptu į kampus, teikė psichiatro kabinetui jaukumo įspūdį ir šilumą, tarsi kažkur netoliese, už spintelės, kūrentųsi nedidelis židinukas. Židinio, žinoma, nebuvo. Užtat buvo nedidelė juoda spintelė su trumputėmis išraitytomis, kaip kad jas kadaise mėgo baldžiai, kojelėmis. Dvi - ant margo kilimo, dvi - ant nesvetingo ligoninės linoleumo. Jų išraitymas buvo kažkuo komiškas. Už niekuo neišsiskiriančio stalo sėdėjo gydytojas. Pamatęs, kad aš įėjau, jis linktelėjo ir pirštu parodė į krėslo pusę, suprask - prisėsk, aš tuoj.
Atsisėdau.
- Und hallo, - netikėtai tarė psichiatras -was machen sie hier?
Gerai, kad sėdėjau. Papurčiau galvą - kodėl vokiškai? Pavardė juk lietuviška. Jau tada į sielos kamputį įsiveržė šiokia tokia abejonė.
- Laba diena, - pasakiau iš principo - aš lietuvis.
Likusi valanda prabėgo be įspūdžių.
- Komm zu mir kitą ketvirtadienį, zum drei valandą - atsisveikinant kažkaip keistai pasakė jis. Išeidamas akies krašteliu spėjau pamatyti, kad jis kažkam saliutuoja, o gal atiduoda pagarbą.
Tuo metu nesuteikiau tam reikšmės. Jeigu būčiau sureikšminęs, būčiau prisiminęs, būčiau apmąstęs, ir kitą ketvirtadienį tikrai nebūčiau pas jį pasirodęs.
Už lango krito pirmas sniegas.
Mes sėdėjome - jis už stalo, nors visad maniau, kad tarp paciento ir sielos gydytojo neturėtų nieko būti, netgi stalo, aš - kėdėje prieš jį. Pusę analizės seanso tiesiog jaučiau, kad kažkas spokso man į pakaušį, būtent iš ten, kur stovėjo juoda komiškai kreivakojė spintelė, dviem kojytėm įsirėmusi į nedraugišką ligoninės linoleumą, kitom dviem - į margaspalvį kilimą.
- Aber naturlich, Šrydrichai - tarė psichiatras į kažkurį iš mano sakinių.
- Sidai, - pataisiau - kaip tas, pamišęs deimantas, tebūnie lengva jam žemelė.
Ir supratau, kodėl manęs neapleidžia tas keistas jausmas, kad mane stebi. Psichiatras žiūrėjo į spintelę taip, tarsi ji žiūrėtų į mane. Tai jis darė tiesiog nesąmoningai, taip pat, kaip kad įterpdavo į savo kalbą „Ja, naturlich“ ar „Warum? “.
Aš pajutau, kaip šiurpuliukas nuėjo mano kūnu, bet pasaulyje buvau matęs keistų dalykų, kurie ne visad buvo tiesa, todėl mintyse ištariau vieno žodžio mantrą - „pasivaideno“, ir viskas stojo į savo vietas, kaip kad stoja į vietas žmogui, kuris veidrodyje naktį pamatė ne tai, ką turėjo pamatyti. Uždegus šviesą jis taria - „pasivaideno“, ir veidrodis vėl pradėda rodyti tik atspindžius.
Neapibrėžtumo principas nepakenčia konkretumo.
Ir visgi, stebinčios spintelės vaizdinys įsirėžė į pasąmonę.
Ar galėjo būti kitaip?
Ir pasąmoningai aš žinojau, kad bus taip, o ne kitaip. Taip ir buvo.
Vieną saulėtą pavasario dieną aš užėjau galutiniam vizitui.
- Pasirašykite čia, bitte - tarė psichiatras, ištiesdamas blanką su gyvatės emblema. - Jūs esate patenkintas gydymo eiga, ja? Dankeshön.
Ant spintelės juodu snapeliu blizgėjo SS kapitono kepurė.
- Und so, Schriedrich, - vos tik pasirašiau ir atidaviau blanką, nusijuokė gydytojas, akivaizdžiai kreipdamasis į spintelę - Was ist das? Das ist was.
Tada man prašvito - mane gydė beprotis, didesnis beprotis už mane.
-Ja, ja, Telefunken - tarsi vaikas toliau kikeno gydytojas - Išgersi su manim, kapitone Šrydrichai?
Netaisiau jo - juk supratau, kad jis kreipiasi ne į mane. Suvokimas, kad prieš mane - tikras beprotis, sukaustė visą mano kūną, ir aš galėjau tik stebėti, kaip jis iš šaldytuvo išima butelį, pripildo grafiną, padeda butelį - toliau viskas kaip sulėtintam filme - ištraukia raugintą agurkėlį, uždaro šaldytuvą, prieina prie Spintelės, atidaro jo dureles, įdeda agurkėlį su grafinu, uždaro, triskart apsisuka aplink save, stovėdamas ant kulno, atidaro dureles, išima agurkėlį ir pilną grafiną, išgeria, užkanda ir taria - „Į tavo sveikatą, kapitone Šrydrichai Spintele“, o jo akyse atsipindi toks pats negeras, kaip ir Lynch'o filme, pasaulis.
Kas buvo paskui, aš nepamenu. Man rodos, pašokau bėgti klaidžiais ligoninės koridoriais, kažką rėkdamas tarp užrakintų durų be rankenų, man rodos, bandžiau iššokti pro langą į tą pasaulį, kur viskas tvarkoj, daiktai sustatyti į savo vietas ir net nesiruošia užsidėti juodų SS kapitono kepurių ir gerti kartu su žmonėmis, ir aš jaučiau, kaip mane vejasi du stambūs sanitarai ir gydytojas, bet ryškiausiai į samonę įsirėžė kreivų medinių kojelių taukšėjimas į nesvetingas akmenines ligoninės grindis.
2006-07-23 13:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-12 21:52
Aoi Haru
did i mention ziat zis iz veri dvasinga?..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-25 22:33
plast_
įdomu. o ir pirmasis sniegas patiko. hah.

laukiam tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-24 16:50
čiunga čianga
šian susapnavau atsakymą dėl Sido :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-24 15:20
ir kiti
ką nurodei, patvarkiau.

pradžioje atrodė, kad bus dar vienas bandymas pigiai pasinaudoti beprotybės tema. tačiau ne. gerai sumontuota situacija. tokia progresuojanti derealizacija. vos ne peleviniškai. gerai, kad ne peleviniškai.
ir razinų pamėtei. smulkių pasaulėjautos razinkų.

to be continued, kaip suprantu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-23 17:29
Vai
Vai
istorijų*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-23 17:28
Vai
Vai
Tokios idėjos vienoje idėjoje kaip Viskas prasidėjo nuo to, kad gimiau arba Neapibrėžtumo principas nepakenčia konkretumo pagyvina tekstą, kuris ir taip man atrodo gyvas, vaizdiniai patys randa kelią į sąmonę. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia idėja. Žinoma idėja, tačiau ne taip jau dažnai ir aprašinėjama (bent jau vykusiai).

Nepatinka tik tai, jog pavadinimas reiškia, jog bus dar. Mėgstu apibrėžtumą ir saiką. Geriau vienas gyvas, stilistiškai apdirbtas tekstas, nei krūva istorij (nesvarbu, kad taip pat gerų). Esmė, kad būna per daug. Na, bet čia subjektyvumai.

Nereikia ligoninių. Bepročiai vaikšto tarp mūsų. xe
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-23 16:55
čiunga čianga
o aš jau ruošiausi klausti, kada gi tu imesi prozos? telefunkenas, ne kas kita :)
ps. jei Sidas, tad veiksmas vyko visai neseniai :)
bet aš kažkodėl Remarką prisiminiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-23 15:37
Waltraut Kraft
Sudomino, tikiuosi  bus tesinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-23 14:52
belsti
ja ja telefunken :D
ble geraii skamba :D
hm. reik rimtai žiūrėt į kūrybą..
:)) aj toks 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-23 14:28
Mastermind Hazord
taisymai:
O aš, kvailys, ir nuėjau.

Už niekuo neišsiskiriančio stalo_ sėdėjo gydytojas.

pirštu parodė į krėslo pusę, suprask- prisėsk, aš tuoj.

-Und so, Schriedrich,

blemba, sorry.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą