* * * *

Kiekvienas veidrodis turi savo
Dvasią sugrįžtančią
Nuotaką
Prie verpimo ratelio.
Rūdyjam

Paklydimais ir nuraminimais

Lange įžiūrėjus žvakes,
Ir miegą šviesos.
Skalauji kantriai akeles,
Apsnigtos blakstienos.

Nusimeti šventinį rūbą,
Tarytum nuogumas paskęs
Į juodąją širmą miglos,
Neatverstą vieškelio vienumą.

Paklydimais ir nuraminimais

Išeiti. Nespėjus apšilti,
Nubraukti šerkšno nuo kojų.
Nespėjus į miegantį lopšį,
Įmesti kelias monetas.

Kai laumžirgiai nuveja mintį
Ir viskas atrodo kartojas
Nespėju savim apsigobti
Tikėjimu, auštant suras

Paklydimais ir nuraminimais

Žibintų kvartaluose damos
Ištirpsta į spingsinčią šviesą
Paklysta kitapus stiklo
Mėlyni rūko žirgai

Tarp pirštų virpės seismogramos
Iš įsčių išstumdamos tiesą
Mirtis tavo tobulas ciklas
Tik laukei galbūt per ilgai...