...

Ten, pačiame mano širdies Oriente,
kur šviesa raudonoji pateka,
iš kur vėliavoms vėjas pats maloniausias,
kur mano diena – senai naktis jau,
kur šventovių laipteliai į vandenį brenda ir baigias giliai,
o stogai virš terasų kampučiais riestais lyg perdžiūvę būtų vienodi visi,
kur popieriniai šviestuvai žaidžia drakonais,
ten, mano širdies rytuose, tavo vardo hieroglifai žydi su vyšniom.

Mano širdies pietuose
toli už pusiaujo, kur nuolat sausra, bet vaisiai prinoksta,
kur šešėliai trumpi tartum mintys minios egzekucijų aikštėj,
ten, kur Nuovargis jaunas taisyklių orkestrui lėtai diriguoja,
o rūbai ploni ir beveik jau ne rūbai,
ten, mano širdies pietuose,
pavėsyje ant
iškalto geležyje tavo vardo aš verduosi kavą.

Mano širdies vakaruose, ten
kur visi svarbūs dalykai ir smulkmenos – mulkinti madai,
ir kur jauku, ir kur laisvė ydingai graži,
kur beveik daugpatystė,
kur legaliai svaigt ir tylėt – banalu,
vienoje iš galerijų tavojo vardo paveiksle
virš rėmo auksinio kamputy kairiam
įžiūriu plagiatoriaus parašo falšą.

Ten, mano širdies šiaurėje,
kur dulkės ore – vien tik aukšty pašvaisčių,
kur miegas, tamsa ir šviesa – pusei metų,
kur keturių horizontų kvadratas tik mažas plotelis
per ankštas vienam,
kur suplukt -  reiškia tapti skulptūrų iš ledo parko dalim,
kur nieko neskauda, ten, šiaurėje mano širdies,
tu gyveni, užsidengusi savo vardu.