jų akyse žaižaruoja besileidžianti saulė,
mūsų rankose spindi nusmailintos ietys
mintys virto dykuma,
kuri [neaprėpiama] it mūšio laukas
nemato ir negirdi,
tik augina troškulį
jie negirdi, bet jaučia mūsų strėles,
---------------- skrodžiančias begalybę
aplink kojas
idant laukinių vynuogių stiebai
raizgosi nuovargis
jųjų lūpose maldos netyla,
mūsų delnuose šermukšnio
raudoni lašai
jau gęsta žaros
tuščiam horizonte
jie nežino, ką reiškia bijoti