0,1 balo už beprotybės teoremą

Žalias jausmų gobelenas
tyliai kaukia
nevilties serenadą.
Suskilęs mėnulis
verčiasi kūliais,
virš Bažnyčios
vitražo.
Nebūtis už (miesto)
kopų pradingsta.
Trupantys pirštai
liečia išblukusį
šešėlį,
ir dykumos vėjas
bastūnas,
veržias iš degančio stiklo.
Mano akys virš miražo
  dulkių palinksta,
balto smėlio smiltys
pernelyg protingos-
vėl aiškina klaidžią
beprotybės teoremą.
Kai apykurtis ešerys
plaukuos įstringa,
vejuos traukinį,
kylantį virš smėlio dėžės.