Šaltam akmens veidrody
matos apvirtęs dangus,
sutemęs rūkas
iš lėto skyla perpus.
Stikliniai dobilo žiedai
dabina byrantį lapų krištolą,
jie tolimi, kaip ir kaukėti veidai,
kurie kasnakt dygliuotas ašaras išpila.
Įdegę vaisių šonai
svarina džiūvančias šakas,
o mes visi tarytum klonai
gyvenimui parduodame maldas.