Apie mus (su lašeliu ironijos)

Bepročiai. Žaviai susivėlę,
Akyse talpinantys vien dorą, -
Mūsų draugai šioj žemėj rojaus.
Supasi ratu iškėlę nevaldomą ranką.
Dainuoja giesmes,
Kurias tik patys jie ir supranta.

Bepročių rate augantis sodas,
Piktinantis inteligentų mintis,
Ramiai jiems gyventi neduodantis.
Bepročių gėlė su skaisčiu gelsvu pasitikėjimu,
Padovanota praeiviui, bet nunešta vėjo...

Tobulai pasišventę savo dramos herojai,
Parpuolę ant žemės, kojom mosuoja.
Juokiasi, nes visa jiems taip aišku ir tikra.
Dulkėm nuo gatvės teplioja susiraukusiems šypsenas.

Praeiviai tik krūpčioja jų kūnus pamatę,
Bando perlipti. Bepročiai neleidžia.
Jiems reikia draugystės.
Sučiupę už kojos, kvatoja pargriovę.
Visi voliojas šioj žemėj rojaus.