...

Ši diena prasidėjo nuo to, jog palikau namie laikrodį.
Šiandien aš nepadariau nei vieno gero darbo – tuo ši diena ir baigėsi.
Tarp šių dviejų akimirkų aš nepadariau daugybės dalykų.
Bet šį tą nuveikiau.
Uždirbau truputėlį pinigų ir išleidau truputėlį daugiau nei uždirbau.
Pasikalbėjau trumpai, o pagalvojau tik šiek tiek daugiau nei pasakiau.
Bet tikrai išgirdau mažiau, nei man buvo sakyta.
Kažką pamačiau, bet dariau per mažai išvadų.
Kažką valgiau. Eilinis alkis, kai skonis tarp malonumo ir nulio.
Atsigėriau. Nors, tiesą sakant, iki troškulio buvo toli.
Užėjau į laikrodžių parduotuvę pasiklausti kiek valandų.
Nei vienas iš tūkstančių ciferblatų nebuvo vienodai užimtas.
Vaikščiojau ir galvojau apie unikalumą minčių, kurios tartum filmai.
Ore jaučiau perteklių pasikėsinimo krūvių.
Ore jaučiau nuovargio kvapą – galėčiau sakyt aromatą...
Maniau, jog žinau, bet kažin ar būčiau dėl to susilažinęs.
Visą laiką vijau į šalį jausmus lyg tai būtų įmanoma.
Prisiminiau keletą tolimiausių įvykių.
Ką prisiminti norėjau – neįstengiau.
Žinoma, norėjau. Galima sakyt – troškau.
Galima sakyt – geidžiau.
Kažką supratau. Trumpam. O  pasirodė, kad viską supratau.
Tuo pat metu smulkūs, menki žinojimai dirgino gomurį.
Traukė grįžti namo, bet grįžt buvo per anksti, būtent per anksti.
Svarsčiau, gal nueit į muziejų, o gal į knygyną.
Jei kas nors būtų kvietęs užeit į svečius, būčiau ėjęs.
Būčiau ėjęs pašokt. Būčiau ėjęs pavaikščiot po parką.
Būčiau ėjęs į dykumą, kopęs į kalną, išplaukęs laivu.
Taip ir nepadariau nei vieno gero darbo.
Bet kol dar neužmigau, ši diena veiklai nesibaigė.
Tuoj palaistysiu gėlę ir eisiu.