Ruduo

Ar matei kaip ruduo suvelia gamtą? Kaip vėjo nešiojami lapai plaikstosi ore, tarsi iš laužo iššokusios žarijos, kurių nebepasiekia net ugnies liežuviai. Rudeninis lietus, krentantis iš dangaus lašais, kurių vienas pripildytų mažo vaiko saują, o suaugęs žmogus net nesistengtų jų gaudyti ir talpinti savo delnuose, tykšta į žemę ir tarsi ją pramušęs, sudaro savo ežeriukus, kurie ima plėstis kai kiti šlapi dangaus kūneliai užsimano prisiglausti pire pirmojo žemę pasiekusio lašo. Stipriau paputęs rudeninis vėjas baloje sukelia bangas, kurios leidžia pasijusti šiam lietaus telkiniui kažkuo didingu (gal net jūra?). Vėjas pašiaušias vandenį, balai sukelia nostalgiją. Kiekviena balytė norėtų ištekėti iš to išmušto kraterio, bėgti srauniai, kaip nuo rudens liūčių patvinusios upės. Jungtis vienai į kitą ir bendromis jėgomis pasiekti didžiausia laisvės jausmą, įtekėti į jūra. Tačiau balos jau priprato, kad jos tėra skaidrių lašų sankaupos, susidraugavusios su purvu ir praradusios savo grožį. Tačiau balų vidinę išvaizdą pastebi vaikai. Jų tyros širdelės draugauja su kiekvienu baloje paskendusiu lašu ir jiems visiškai neįdomu. kad jei purvini ir šalti. Bala jiem yra tas ežeras, kuriame ir rudenį galima maudytis. Tas didelių rudens lašų užpildytas žemės lopynėlis gali džiaugtis, jį myli vaikai, net tada kai tai jiems draudžiama. Tačiau balytė vistiek norėtų pabūti upe. Juk tik jos gali šitaip lėkti. Atrodo rudenį visas upių vanduo veržiasi pasiekti tą vadinamąją jūra, lyg paukščiai netverentys savo kūneliuose ir skubantys į pietus, na tiap ir upės prieš atšalant oram ir užšaldant jų vandenį, sukastantį ir priverčiantį nejudėti. Upei nieko nėra baisiau nei sustabdyti savo tėkmę. Gal todėl, rudens vėjo prilaužytų šakų, rausvų, geltonu, orandžinių, rudų lapų skaiutėmis perpildytas vanduo veržiasi išsilieti. Jis nenori atėjus žiemai sustoti. Aplink upę auganti medžių alėja, jau nebetokia kaip vasarą. Medžiai dar tik įpusėjus rudeniui atrodę prabangiai su riškiomis lapų lajomis, dabar stovi plikomis šakomis. Kai kurios, neatlaikiusios kovos su vėju, kuris rudeniui atėjus dar labiau padūksta, krenta ant savo draugių, o šios neišlaikiusios bendrakamienių vėl lūžta ar skyla, subjaurodamos medžių didybę, o pastarieji negalėdami paslėpti tokio vaizdo, pasidaro liūdni, tamsūs, praradę savo galią ir taip atrodydami gadina gamtos peizažą. Bet jie sukuria tokį, kuris tampa mielu ir priimtinu šiam metų laikui. Ta melancholijoje paskendusi gamta tampa rudens periodo gražiausiu vaizdyniu. Gal todėl medžiai susitaiko su juos kasmet kankinančiu vėju, jam atleidžia, tarsi savo brandumu užjauzdami amžiais pauglišką pyktį, kuris atsiranda dėl egoizmo. Vėjas negali susitaikyti, kad jį tuoj pakeis sesuo pūga. Vėjas - savimeila, nemėgsta konkurentų. Juk jis gali būti visoks: šiltas, grubus, švelnus. Jis gali būti ir šaltas! Toks kokio ir reikia žiemai. Tačiau visdėlto tenka dalintis gamta, dėl ko ir kyla šis kvailas sąmišis (vėjuj galvojant apie savo pasitraukimą). Tai gal čia ruduo ivsai nekaltas? Ne jis velia gamtą? Tai juk vėjas, taršantis ne tik medžių lapus, bet ir gatve einančių žmonių plaukus, paltus, šalikus ir parodantis taip savo maištingumą. Gal reikėtų rudenį pavadinti metu laiku kada viešpatauja tik vėjas? Nesvarbu kaip vadinsime šį laiką, jis tiesiog išliks dar vienu nuostabiu metų peizažu. Nuostabiausiu ir energingiausiu koks tik yra visuose metų laikuose.