Kartą iš mažos žvaigždutės,
Atsisėdus ant kregždutės
Ir kartu su kovo vėju
Man pro langą kaip žaibu
Raganaitė įbildėjo!
Susivėlusi kaip šluota,
Gal savaitę nešukuota,
Gal tris dienas neprausta,
Į mokyklą nevesta,
Ėmė siausti šelmė ta:
Meškį numetė ant kelio,
Barstė žiedus nuo gėlelių,
Šlavinėjo takeliu
Šimtą dulkių kamuolių!
Ir į veidą juokės man.
Aš jai pagrąsiau pirštu:
„Aš tau, šelme, nu-nu-nu”!
O jinai už tokį žodį
Tik liežuvį man parodė
Ir per seną agrastyną
Nutraškėjo...
Pas kaimyną!