...

Įdomu apie ką kalba?..
Tokie anie jie, tie,
už kampinio staliuko.
Jokio dėmesio tebūnie jiems pagalba
ak, peržydėjusių minčių pjūtie!..

Jau valandą nė vieno burbuliuko
neparagavo iš taurių – įdomu ką jie,
atseit atstumų taisykles gerbią,
kuria žodžių zona pilkąja.

Neva svetimi. Nei tai svarbia,
nei tai tokia, kaip progos kitos,
dingstim sykiu čia jie yra – tęsias – būna,
kažkoks „beveik“ į tos
mizanscenos kūną
įsimetęs augliu su ženklu lyg ir pikto.

Dicere de scripto.

Tai taip gražiai jauna.

Taip, kad truputėlį baisu, nejauku, netikra...
Nors jie neužkrauna
vienas kitam savęs, toks mikro
slėgis yra. Žinoma, jie ir patyli, kai

niekaip, jokiais būdais to nenumatytum -
lyg užklupus trylikai, lyg loterijų infantilikai,
lyg apsimūriję permatomom plytom.

Muzika tokia kažkokia...
Kurį laiką prisimins miglotai
paveikslus, kurių objektai, dvelkią
gelmėm, ištiktųjų tebuvo plotai,

prisimins žaliuzes, vazeles, baldus.
Mergaičių su padėklais plaukų stilių,
gėrimo skonį, kuris nei tai saldus
nei tai  mėtinių pastilų.

Atmintyje vietos liks.
Patalpins vardo tonaciją, ilgį, pirmą raidę..
Kraujyje norai zet, ygrek, iks
išlips krantan truputėlį pabraidę.