Po žemėmis

Kai usnių svogūnėliai karsto viršumi ridinėjas,
Aš prašau tik šakniaplaukiais nekutenti manų kojų,
Nes jos per daug miestų vardų suminėjo.
O ne, man čia gera gulėti,
Lietaus našlėms marškinius austi.
Užsimerkiu, kai senas dailininkas nemylėtas
Atneša pirmus eilėraščius,
Juostelėmis šilko ryškiom perrištus,
Kalnų dvasioms baidyti.
O patį pirmą gyvenimo posmą
Iškala akmeny lyg pajuodusio stiklo.
Jį užsakė bekojo, berankio trobelėj,
(Derėjo kažkada vaizdai romantikos)
Su tvora nuolaidomis apkabinėta.
Rodos, vakar procentai tirpo
Tiems, kuriuos įstatymai vaikais laikė.
Už mano neliestus pinigus,
Vakaruose vagiamus,
Merkė ramunes, rugiagėles ir perskaitęs
Pirmą eilėraštį, triračiu vijo mergaitę,
Kaspinu pievų dažytu:
- Man raudonų, geltonų gerberų puokštelę, brangute.
O langas manasis į debesis seniai nevalytas,
Kauptukais sliekai išžudyti
Ir gyvi žemių kauburiai šeimyniškai išblaškyti.
Paskutines odos lupenas kurmiui padovanosiu,
Tik vieno tarpelio man reik į žemelę.
Nešalta čia, nes našlaitės neturi, kur iškeliauti,
O dailininkas kartą į mėnesį takelį prisimena
Ir akmuo pažadėjo šimtmetį pavėsio nesudaryti.
Pelija pelija dangtis, manęs prisibijantis,
Ir klimpsta į gruntą bateliai
Raudonų plaštakių.