Atgaiva sielai

Būna dienų, kai norisi pabūti vienai... Pasislėpti nuo kasdienybės, negirdėti miesto šurmulio, pamiršti pareigas, dulkių kvapą, skubėjimą... Tam idealiausiai tinka tylus kampelis, kur širdžiai miela ir sielai ramu. Išsigandęs vaikas visuomet bėga į motinos glėbį. Ir nuo seniausių laikų Motinos vardas suteikiamas gamtai.
Užsimerkiu ir net nepastebiu, kaip atsiduriu ant jūros kranto. Ji tyki, švelniai banguoja, visai panašiai kaip ir mano siela. Aš braidau ir jaučiu basomis kojomis smėlį "prisitaikėlį", kuris lenkiasi, sveikindamas viešnią. Kodėl "prisitaikėlį"?! Nes jis įdumba arba iškyla taip, kad užpildytų tuščią terpę tarp mano kūno ir jo; kad aš galėčiau jausti jį, o jis - mane.
Jūra kiek pavydi. Ji taip pat nori susilieti su manimi. Bangos purslai įsigeria į mano odą, vanduo kabinasi sijono krašto. jaučiuosi reikalinga. Norisi išlįsti iš savo kūno ir nardyti po sūrų vandenį. Lyg tai būtų tikrieji mano namai. O paskui pakilti ir žaisti kartu su vėju. Skristi...skristi...skristi...
Pasąmonėje aš tai ir darau. Mane supa nuostabi muzika. Jai neprilygsta nei Bethovenas, nei Vivaldis. Žmogaus rankos to negali sukurti. Jis per daug nutolo nuo gamtos - savo motinos. Tą muziką kuria jūros šniokštimas, pušų ošimas, kopų gyventojų šnabždesys... Natos neįspraustos į jokį metrą. Ir nesvarbu, ar smuiko, ar boso raktas penklinės pradžioje.
Muzikos taktas sutampa su mano širdies plakimu. Ji plaka vis stipriau ir stipriau, taip diriguodama vėjui, atrodo, ji tuoj iššoks. Aš šviesos greičiu kylu ir, pasiekus tam tikrą tašką, - lyg išsijungia variklis. Krentu... Nesvarumo būsenos skonis - nuostabus. Ir manęs nekankina baimė, kad nukritus skaudės. Oi, ne... Aš žinau, kad atsidursiu smėlio "prisitaikėlio" glėbyje.
Ir vėl ramu. Sėdžiu kopose ir žvelgiu į tylos apgaubtą erdvę, jos horizontą. Pamenu, kaip vienas mokslininkas (Carl Sagan) rašė, kaip jis būdamas vaikas stebėdavo už jūros esantį miestą. Apie tai jam pasakodavo mama, o jis ir matydavo kitame jūros gale žaidžiančius vaikus, važiuojančias mašinas, namus. Nežinau kodėl, bet horizontas to galingo vandens mane skatina mąstyti apie esybę, gyvenimo prasmę, savo užduotį jame.
Visi jausmai, aplankantys mane prie jūros, yra mano gyvenimo dalis. Tai lašelis džiaugsmo mano širdyje, kurį padovanoja motina gamta. taip, lašelis. Bet kokią ryškią šviesą jis skleidžia!.. Gamtoje man ir skraidantis maišelis atrodo lyg paukštis, atsidavęs vėjui. Jis šoka taip lengvai, lyg plunksna tyriausio paukščio. Už tai turiu dėkoti žemei, o gal Dievui, kuris visa tai sukūrė. Ir jei tai tiesa - aš jį myliu.