Šalta

                                           
    Nedidelė akmenota aikštelė kalnuose. Ledinis vėjas su sužeistos
žvėries įniršiu trenkiasi į uolą. Ore chaotiškai blaškosi sniegas...
Ties prarajos riba, ant akmenų guli vilkas. Jo pilkas kailis,
apibarstytas sniegu, spindi lyg sidabrinis. Saulės nesimato už žemai
pakibusių dėbėsų...(o gal jau naktis)...Vilko akyse sustingo
nežemiškas liūdesys. Jo žvilgsnis nukreiptas žemyn - ten, iš kur jis
atėjo, kur dabar tamsu, kur karaliauja šešėliai. Ten liko...Ten liko
jo viltys. Trapios, švelnios, mylimos viltys. Kaip tos žvaigždės,
kurių nesimato.
...Tikėjimas apakina. Apakino ir jį.Vilkas negalėjo matyti, kaip jį
vejasi šešėliai. Jis ėjo tiesiai. Buvo narsus. Su juo kartu
žingsniavo Laimė... Kai jie jau buvo arti... Laimė pasiklydo ir dingo
pilkam rūke... Pagaliau jis čia, paskutinis šuolis, prisilietinmas...
Nuo trenksmo atsiverė jo akys... Sumedžiotas, išniekintas, sužeistas
šešėlių. Sidabrinis vilkas... Pilki šešėliai...
...Siauroj akmenotoj aikštelėj kalnuose guli vilkas. Vėjas nupūtė
sidabrines snaiges nuo jo kailio. Vilko akyse - nežemiškas liūdesys.
Ant kairiojo smilkinio tamsiai raudona dėme sustingo kraujas.