Iškasęs duobę

Iškasęs duobę, sliekas nusprendė pailsėti. Lėtai išsidrėbė pavėsyje ir prisimerkęs įsispoksojo į karstą. Atidaryti ar neatidaryti,- sudvejojo.

Atvėso. Pievos nusidažė gelsva besileidžiančios saulės spalva. Karstas taip pat. Prislėgtas sliekas lėtai priėjo ir palietė jį ranka. Jis nežinojo, ką laidojo. Galbūt brolį. Galbūt kaimyną. Galbūt savo pirmos klasės mokytoją. Prasidėjus epidemijai jis niekada neatidarinėdavo karstų ir namo grįždavo labai vėlai.

O jeigu ten nieko nebus,- staiga jį prislėgė mintis.- O jeigu vieną kartą sugrįžęs namo aš rasiu visus, visus manęs laukiančius, ir vėl viskas bus kaip anksčiau.