langas

LANGAS


Ant stiklo dulkės geria dvi.
Gal būt viena iš jų – vaikinas.
Jos mėgaujas šviesa, kuri erdvi,
tos dulkės klesti, jos šviesa svaiginas.

Tikrai tik dvi. Matau. O joms tas pats.
Kol saulė sraigė šliaužia savo vingį,
ištarti retkarčiais –  šešėli, škac –
reikėtų, bet kalbėt jos tingi.

Saulėlydis puiki proga
sutaurinti spalvoms. Taigi – raudona.
Nereikia dulkėms pasikliaut rega,
tam, kad ištirpt – šviesa lyg duona.

Jau išgerta ir prieblanda. Naktis.
Belieka maukti tamsą. Geria juodą.
Ana stipri ir degina –  tai tuoj ištįs
į begalines pagirias, į švino klodą.

Bet kaip visi – net tai išeis.
Po spindulį įpils aušra ir uoliai
tvarkys mintis, pavirtusias plyšiais,
kuriais kriokliais triukšmavo alkoholiai.

O dulkės buvo priešingų lyčių –
visur aplink jų palikuonys,
šeima, kolonija, imperija plačių
paviršių, minkštas žvilgsnio klonis.

Matau. O joms tas pats. Visai vis vien.
Aš pats, gal net ir greitai, tapsiu dulke,
tam tikrą laiką leisiuosi erdvėn
pas kokią nors panašią šiltą mulkę.