Kai dūžta tavo laimės lėkštės
Ir veidas tyliai papilkėja,
Kai lietūs pliaupia - tik prabėgšmais
Prabundame rytais lyg prašviesėję -
Pasislepiam miškų paunksmėj
Ir bandom sumedžioti Dievą -
Tylu tylu, tik sniegti plunksnom
Kurias lyg išbadėję griebiam,
Ieškodami jose ramybės,
Surandame tik daigią sėklą,
Paslėpk ją rankoj pasiklydus, -
Galbūt kada kai reiks pasėsi.