Ne angelu būsiu

Ne angelu būsiu ir tavo pavėsiui
Aš kaitrą atnešiu ant degančių rankų,
Ir smėlį po vieną smiltelę sudėsiu
Ant visko kas gyvą, kad tyliai pražūtų.

Kad žilstančios obelys vaisių nevestų,
Jas laidosiu gyvas, šakas nugenėjęs.
Tartum chiromantas jų ateitį bursiu
Iš lapų, kurie dar pakilę virš smėlio.

Štai lankas Veneros ir linija Marso,
Gyvenimo linijos vėlei pritrūko
Ant žalio ir vystančio tavojo delno,
Kurį man nuskynus gyvybė nutrūko.

Ne angelu būsiu ir vėl nusidėsiu,
Kai proga tik bus dar viena pasitaikius.
Ir liks pataluos mano kūno likučiai.
Ateis gal kas nors ir mane susirankios,

Kad vėl aš ne angelu švytinčiu būčiau
Tik tiems kas manęs dar pažint neišmoko,
O tau inkvizicijos laužu pavirsčiau –
Taip nuodėmes mūsų dievams aš apmoku.

Nors nieks netikės, man galbūt padėkosi
Už tai, kad tau tapsiu tik vėjo aš gūsiu,
Liepsnos liežuviu ir kad nuolat kartosiu:
„Ne angelu būsiu, ne angelu būsiu! “