***
Nesiūlysiu prisėsti
By Nebūties Nėra
- Nesiūlysiu prisėsti, – ciniškai nusišypsojo ji.
- Užuomina, jog esu nepageidaujamas? – kilstelėjo antakius ir kalbėsenos toną drauge.
- Pasižiūrėk į nebūtį už lango, – tradiciškai nusuko temą. Nenorėjo, kad išeitų, nenorėjo, bet varė. Ambicijos spaudė lyg myžalai pūslę.
- Iš kur žinai, jog nebūtis balkšva? - paklausė lyg be klaustuko..- Kurrr arrrgumennntas?
- O kur argumentas, kad ne balkšva? Kuo tau neįtinku, a? – įširdo, suagresyvejo, pasišiaušė…
- Nepradėk, – piktai sučiaupė lūpas ir per jas košė toliau: – “Įtinku – neįtinku”. Kaip “vada ni vada” vaikystėj. Tavyje gyvena neūžauga.
Karčiai nurijo lašelį, spaudžiančių ambicijų. Ji lėtai priėjo prie nebūties, rankomis apsivijusi liemenį. Vėliau staigiai atsisuko ir piktokai spragtelėjo pirštais, aidu lyg išvaikydama balkšvumą:
- Tu nori pasakyti, kad nebūtis - “vada ni vada”? Cho cho cho… - jos balsas suskambėjo dusliai it afrikietiškas būgnelis, mušamas mėgėjo.
Taburetė krūptelėjo – vaikinukas prisėdo ją, pasirėmęs nukarintą galvą rankomis – taip, kaip daro viltį ir kantrybę praradę gyviai:
- Nebūtis yra vaikystė. Ir neūžauga tavy.
- Aš tau neleidau atsisėsti, – vėl ciniškai nusišypso ji, bet žvilgsnis dreba, baugščiai apžiūrinėdamas praradimą.
- “Leidau – neleidau”…,- kartojo atlošęs galvą kadais orą skrodusioms apleisto vagono sienoms, delnus laikydamas meldimosi pozoj, tik tarp šlaunų. Galiausiai atsistojo. Riebiai (demonstratyviai) nusispjovė. Ir dingo priešais esančių durų angoj. Dulkėtu užpakaliu, kiek neurotiška eisena išlindo iš nebūties gimdos -, neūžaugos, “vados ni vados”, “įtinku neįtinku”… Ir ėjo bėgiais tolyn, susikišęs šviesių kelnių kišenėn rankas, kadaise glosčiusias jos begalybę.
(Šį dialogą mano galvoje surežisavo stt812 (berods, toks jo nickas siame portale), atsiuntęs įkvepiančią nuotrauką. Paprašykit, gal ir jum parodys. Taigi viešai atsiprašau stt812 (arba diplomato, euforijos, etc.), kad pavyko nekaip. Et, kaip sakoma, geros nuotraukos šūdina proza neištepsi.
***
Balti Drambliai
By MuMu Francūziškai
- Ėėėė, mane jaudina… - stabdau.
- Ėėėė rimtai. Žiūrėk, kaip akių kampučiai nusileido! Tavo keliai – erogeninė zona. – sakydamas lyg pats jaučia pastenkinimą.
- O Romas mergelė? – pokšt iš niekur nieko.
- Iš kur žinai? – sutrinka.
- Prie gretimo stalo bokalą kilnojantis vyras – irgi mergelė… - veidu praplaukė užtikrintas akių šypsnys.
- Atsiprašau, Jūs mergelė? – suklūsta.
- Nesikeik. Aš ne Mes. Oficialumas – nereikalinga bendravimo forma. – Nemėgstu bendrauti per nuotolį. – prisėda.- Neprieštarausit?
- Prašom rašom. – platūs rankų užmojai (nuoširdi kūno kalba).
- Ką rašot?
- Egzaminas trečiadienį.
- Rašyk briedą. Dabar madinga ir efektinga.
- Briediena? – įsiterpiu.
- Briediena, cho. Elniena, kiauliena… - interpretuoja Mergelės draugas Kęstas (Keistas?). – Skandinavijoj valgiau.
Iš Skandinavijos! Anaiptol nepanašus į filologą. Primena buvusį kaimyną iš gretimos
laiptinės – tolimųjų reisų vairuotoją. Dabar nebeturiu laiptinės. Užtad šašai ant kojų.
Nuo naujųjų namų naujųjų laiptų. Naujoji (Vilnia?)… Ten bent sienos minkštos.
- Kiauliena nesveika – drenkia neigiama energija nuo mėšlo. O ir jų skerdimo stresą virškina ne kas kitas. MES. – ot prabilau – mitybos specialistė, vakarais kertanti kilogramą zefyrų. Ir karštą šokoladą. Lovoj.
- Kuo būsi?
- Lokomotyvo mašiniste. – atsakau.
- Teisingai, visi talentai pradeda nuo geležinkelių.
Mergelė dėsto. Universitete! Net patiki saugoti skėtį. Kitą skėtį atidavė barmenas (kažkas paliko). Jam nelyjo, į makaulę nevarvėjo – nereikalinga ir tiek. Žalias skėtis. Kaip nuvertėjęs doleris L-žūbe (Lietuvos žemės ūkio banke. Šiandien ten pervedė dalį palikimo. Nei daug, nei mažai. Paskaičiavom, jog subaliavojus su šimtu metalų (kairinis kirtis ant e) kokiam Radisson SAS Astorija nieko neliktų). Tik pachmielas – baisus, koks būna gėrus tik su filologais.
- Tu toliaregiško mąstymo. – sakau.
- Toliariarygstė gali būt siaura lyg su akidangčiais. Stengiuosi žvelgt plačiai.
- Strategiško. – pasitaisau.
- Tinkamas žodis. – jaukiai nusišypso.
Mergelės akiniai stilingi – kokie 600Lt kaip nieko. Per stiklų kraštus, kaip per prizmę, lūžta šviesa į vaivorykštę. Priminė televizorių.
- Jūs mergelė?
- Nesikeik. Aš vyras jau keturi dešimtmečiai. Viengungis.
- Mergelė. Užuodžiu iš tolo.
Mergelė, pridengusi tiriamai primerktą žvilgsnį ne tik apsunkusiais vokais - vaivorykštes rodančiu televizorium. Turbūt keistai šį vakarą atrodau – glaustausi su dvejais iškart. Du vienoje, kaip mėgstame papošlint…
Palydim dėstytoją iki bankomato (mergelės kategoriškos ir pragmatiškos, kodėl jis neskaičiuoja procentų?). Sumoka už taksi iš anksto, taxistui nuperka alaus. Įtikinėja kartu išgert:
- Šimtą litų duosiu. Vistiek juk per naktį už tiek neprivežioji.
- Privežioju. – bohemiškai lėtai atsako. Taxisto oda lyg guminė.
- Privežioji? – kilsteli televizorius aukštyn.
Išlipa kažkur Lazdynuose. Baltas lietpaltis neria laiptinėn. Jį vejasi raudonas skėtis. O prieky – televizoriai.
Važiuojam toliau. Toliau ir glaustomės. Mano alkūnės apkramsnotos. Gyveni žmogus ir nežinai, kiek gi tų erogeninių zonų Dievulis (kuris tikrai yra gėjus čigonas, grojantis rokenrolą) nepagailėjo.
- O kur Kęstas? Smagiai padiskutavom apie “Zuikio metus”.
- Išėjo. Neatsisveikinęs.
- Taip taip, juk mandagumas…
- Duok dar vieną francūzišką bučkį. Mu mu mu…- žiūri girtumu blizgančiom akim.
- Nie-a. – ištariu “nu zajec, nu pogody” tonu.