Svetimas kelias

per aklą senamiestį
išgrįstą dejonėm
nuvargusių pėdų
pasimatymų su plytų mišku
tiesiai į širdį
klaikaus Katedros rūmo
supūsto iš tikėjimų
mažų skruzdėlių
vergaujančių giedrai
turistinei maldai
įteigti šventumą
svaigulį
mazochistinio kryžiaus romumo
skersam butelio lūžy
kryžkelės kampu
apsiblaususios akys
aprūksta dar vienu tabako dūmu
nenoru pažvelgti
į pliką pakaušį mėnulio
ne erotikos meto
sustangrėt besiruošiančio
dailiu apvalumu
ir vis dar matyti
ženklų parodiją
bučinių simfoniją
link tušu varvančių akių
pamesti kalbą
asfalto šlifuotam rande
lėkiančiam žibinto skerdime
būti atkartotam
palaidotam ir prikeltam
prikeltam ir palaidotam
per kiaurą pėdkelnės akį
-ei mergaite (?)
taip tu
prisėsk
apsikeikim pusėm
siaurame skersgatvy
suluošinto berniuko
šuns akyse
savadautojo laimę
užaugsi
suprasi
plyšimo skausmą
nektaro grožyje
surinktos smiltys
prakaituotoj kuprinėj
išalkus suryti
užsigeriant spjūviu
išpuoselėtos fizionomijos mojavime
negrįžti
po dešimties metų
galbūt
užkasus sutraiškytą jonvabalį
jei tik nesensi jaunyste
rasti mirgantį
tik
ne dabar