vėjo žaidimai

Vėjas į pilką kelio akmenį
Galanda savo ilgus nagus.
Vienas du trys.... dešimt durklų žėri
Saulės skruostų raudony.
Nakties voras baigia aust savo tankiai juodą tinklą,
Kaip muses sugaudydamas paukščius,
Nukarpydamas jų giesmių nenutrūkstamas gijas.
Vėjo nagų aštrumą pajunta ežero nugara
Plyšta žalsvas šilkas, krinta pakrantės meldai
Ant kelių, rankas žalias dangun iškėlę,
Pasigailėjimo maldą siunčia aikštai.
Bet vėjas smaginasi toliau, pažyra kraujas pjūties
Krinta meldai kairėn, dešinėn.
Medžiai pakraupę gyslotom rankom akis bando užsidengt,
Bet išsigandę lapai gelsta ir šoka žemėn, bando bėgti nuo lemties.
Juos pagavęs vėjas suka ore kol jie dulkėm virsta.