Sapnuoti

Kaip visad prašyčiau sapnų,
kad galėčiau išeit
pavydėti pasauliui kitur.
Man pieva suaugo su gluosniais.
Net nosį kutena,
kaip kartais netikra ją jausti.
Tik prašyčiau neimti virpėti, --
nuojauta irgi suaugs
nesulaukdama savojo gluosnio.

Nors brangu tęstis tolyn be krypties,
kai susirenka vasaros aušros –
nebesu ir nebūsiu basa.
Ir prašysiu – jokių pakėlimų,
kol su manim čia pabus
mandagiai užsimerkęs likimas.