Kaip išsikviesti Budionovo Dvasią

Straipsnis su redaktoriaus prierašu iš Mariempolėje leidžiamo žurnalo paauglėms ir mergaitėms “Panielė”

        Tai visai nesudėtinga. Seansas tikrai visiškai paprastas, bet deja daug kantrybės ir pasiryžimo pareikalausiantis procesas, kurį dėl tam tikrų priežasčių, kartą jau pradėjus, būtinai reikės pabaigti iki galo ir padaryti tai teisingai. Todėl jokiu būdu nepradėkite to neįsitikinusios, kad jau tikrai nebegalite be šito gyventi, neišsimiegojusios ar alkoholinės abstinencijos įtakoje. Nekalbu jau apie narkotikus, kas ir taip savaime jau yra smerktina bet kuriose amžiaus grupėse. Neužbaigtas arba neteisingai užbaigtas seansas gali turėti, o dažniausiai ir turi labai skaudžias pasekmes jums ar net jūsų artimiausioms draugėms, net visai jūsų bendruomenei – jei jau taip norite. 
          Nesudėtinga. Apverstą burnaprausį bliūdą padėkite ant aslos ir pastatykite ant jo uždegtą bet nešventintą grabnyčinę žvakę. Atsistokite “raganos” pozoje taip, kad tas nesudėtingas ritualinis įtaisas būtų priešais jus, o jūs žiūrėtumėt į rytus. Tada dusliu ir su pavirpinimais balsu šaukite: “BUDIO-O-O-O-NAI, BUDIO-O-O-O-NAI”.
Nepakanka vien stovėti raganos pozoje, šaukti ir laukti. Atkištomis į priekį virš smilkstančios grabnyčios rankomis reikia daryti magiškus sukamuosius judesius, kad atrodytų lyg iš patamsių graibote senus voratinklius. Rankų pirštai gi turėtų būti sulenkti taip, lyg abiejose laikytumėt po labai didelę bulvę. Kojų pėdas irgi tinkamai laikykite: stovėkite “išvaryta ražienosna” į šaltą ir be galo tamsią  rudenio naktį.
Sėkmės galimybes žymiai padidintų periodiškas stuksenimas kokiu nors šluotkočiu ar šiaip kokia šatra per mūsų “altorių”, na – per burnaprausį. Kaip tai padaryti? Va čia – tai jau jūsų išmonės reikalas – sugalvokite ką nors tokio. Galite tą šluotkotį kaip nors prisirišti prie riešo. O gal kokiu tai neįprastu būdu sugebėsite išlaikyti jį tarp kojų ir įmantriais klubų judesiais išgausite tą taip reikalingą stuksenimą. Tik, šiukštu, pasistenkite, kad tai neatrodytų pernelyg juokingai iš šono žiūrint.
        Jei viską darysite atkakliai ir teisingai, neaišku po kiek valandų, bet jūsų ryžtą ir kantrybe gali vainikuoti rytinėje kamaros kertėje sušmėžuosianti penkiakampė žvaigždę ant jau besiartinančio Budiono kepurės.
          Nepasimeskite. Nepradėkite žegnotis ar kaip kitaip neteisingai judinti rankas ar išdarinėti kokias tai grimasas. Tokiais išsišokimais galite sukelti Budiono žirgo Žvengūno juoką. Tada jau savo “karžygių” tiek ir tematysite: Žvengūnas savo juoku prižadins gaidžius, o tiems užgiedojus, svetys jūsų sudroš pentinais ir išnyks kaip dūmas su visu žirgu ir pakinktais svajones jūsų išsinešdamas.
Nedarykite to. Išlikite rami, stengdamasi išsilaikyti toje pačioje pozoje, kurioje jus Budionas ir užtiko. Atsipalaiduokite ir kaip nors pasistenkite atsikratyti to šluotkočio iš tarpkojo. Sutikime: na ne vieta jam ten. Nepastebimai paspirkite kur palovin ar šiaip toliau nuo savęs.
          To žirgo dėmesio sau išvis kaip nors derėtų vengti. Prieš seansą kur kamputyje turėkite pabėrusi gardžių avižų ar palikusi jam kvapnaus šienelio gniužulą - gyvulys gi vis dėlto. Gal taip išvengsite jo nereikalingo domėjimosi jumis.
Jeigu jau žirgas jaukiai rupšnoja šienelį ar šlemščia jūsų pabertas avižas, tikrai galite ramiai atsipūsti – jums pasisekė! Nebereikia daugiau nieko daryti, ar kitaip kaip nors stengtis. Bukite natūrali. Bendraukite paprastai, pagal savo išprusimo ar gal net turimo apsiskaitymo lygį, kuriuo gi Budiono nenustebinsite ir, tikrai patikėkite, nenuvilsite. Puikiai gi žinote dėl kokios čia jis priežasties! O ir jis pats gerai žino savo pareigas ir niekad jų nevengia. Tad mėgaukitės – jūs to verta!
          Tiesa, viena svarbi detalė: kai manote, kad jau užtenka jums tų malonumų, su Budionu išsiskirkite ir atsisveikinkite tik vienu vieninteliu būdu – ištardama prieš tai gerai išmoktą frazę rusiškai: “vot spasibo horošo”. Tik tokiu būdu jam būsite tinkamai padėkojusi ir sėkmingai jo atsikratysite.
          Nes būna ir kitaip.
          Kaip suprantate, Budiono Dvasia – mistinė būtybė ir jo pasirodymas ar nepasirodymas yra nulemtas tik mistikos ir atsitiktinumo faktoriaus, kurio mes, mirtingieji, tikrai neįgalime tinkamai įvertinti ar paskaičiuoti. Čia ir susiduriama su didžiausia problema ir grėsmėmis.
          Net nebandysiu atkalbinti nuo bandymo išsikviesti Budioną. Žinau, jei jau kuri rimtai užsigeidėte, nuo ryžto jį apturėti nebeatkalbins niekas. Visada tik stengiuosi ir dabar stengsiuosi perspėti apie galimus tokių pasimatymų keliamus pavojus ir skaudžias pasekmes.
          Seanso metu niekas ir niekada jums negalės pasakyti, ar girdi dvasia jūsų kvietimą, kaip toli jį šiuo metų, kada ir ar išvis pasirodys. O jeigu grabnyčinė ant burnaprausio užges kaip tik tuo metu, kai Budionas jau bus visai netoli, ir jūs jau būsit užsnūdus? Jis gi vis tiek aptiks jus pagal kvapą, ar šiaip atsimins kurioje pusėje švietė žvakė. Tada jau karvedys miegančią jus apturės visai ne taip kaip jūs to norite ar svajojote svajonėse, sapnuose regėjote, bet jau paims savaip – budionoviškai paims -  iškreiptai kaip nors, kaip net internete neregėjusi būsit. Gali dar net ir grubus su jumis būti.
O po visko jūs, snaudžianti ir išvarginta, aišku net nebeatsisveikinsite tinkamai . “Vot spasibo horošo” nepralemensite tikriausiai. Va tada ta dvasia jus ir apsės. Apsiės ir žirgas avižomis. Rasite ryte jo pristovėta kur nors troboj. Visa neišmiegojus ir išvarginta būsite. Ne tik kad neišsiliuobsite gryčios, bet ir pati savęs per dieną nebeapsižiūrėsite. O Budionas vėl atjos kitą naktį. “Varteliai atkelti” – atjos kada panorėjęs!
          Tokia apsėsta mergina ar moteris staiga patampa vangi darbuose, savęs nebeprisižiūri, visada atrodo išvargusi ir apsileidusi – tikra nevala. Nekurios dar bando bėgti nuo apėmusios negandos: įstoja moksluosna ar susiranda darbus mieste, neretai apsigyvendamos bendrabučiuose.
          Vargas nenusakomas yra įgyti tokią kaimynę ar kambariokę – Budionas jos taip lengvai nebepaleidžia – suseka kur benuvykusią. Nuo neišsimiegojimo jai nesiseka moksluose, neapleidžia tokios ir nuolatiniais palydovais jau tapę nešvara ir apsileidimas. Blogiausia, kad tas prakeiksmas pamažu apima ir kitas, niekuo prie nelaimės neprisidėjusias. Tokio apsėsto bendrabučio kambariuose visada smirda arklių prakaitu, gyventojų, jei tik taip jas begalim vadinti, daiktai ir apdarai nuolat sujaukti ir padrikai išmėtyti, nežinia iš kur atsiranda ir nuolatos tvyroja švinktelėjusios silkės kvapas. Daugumai iš apsėstųjų bent trumpam išsivaduoti nuo prakeiksmo bando susirasdamos blogas kompanijas, pradeda piktnaudžiauti alkoholiu. Joms dažnai pasidaro nebesvarbu su kuom, kada ir kaip. Ne vieta gal, bet leisiu sau pajuokauti žodžiais iš kažkur girdėtos liaudies dainos:

                            Gulas ji vėlai ir keliasi vėlai,
                            Kambarius jos puošia sudarkyti patalai…


        Supratingesnės nelaimėlės bando bėgti nuo apsėdimo sugrįždamos į savo gimtuosius miestelius ir kaimus. Bet ir čia paguodos nei joms pačioms nei tėviškei nuo jų apsilankymo nėra ir nebus. Supraskim, kad Budionas – didis karvedys, vadovaująs pulkams karių . “Nebeapsidirbdamas” vienas, vadas atsiveda į kaimą būrį savo budionoviečių. Lietuviai, pirmą kartą juos pamatę neilgai trukus po Didžiosios Spalio Socialistinės Revoliucijos, “pempkuodžiais” net praminė dėl jų skaičiaus gausumo ir dėvimų budionovkių panašumo į pempių kuodus. Jei jau užėjo būrys tokių pempkuodžių į kaimą, tai ir “kaput” tam  visam kaimui su visom jo mergom, visu žemės bei namų ruošos darbais. O netiesiogiai tas apsėdimas paliečia ir vyriškąją visuomenės pusę.
          Kadangi moteris, jeigu jau ji apsėsta, visiškai nebesitvarko, nebegamina valgyti, nebesidomi savo kaimo vyrais, net pati savęs nebeprisižiūri, tai jos vyrai greitai puola į neviltį, pradeda dažniau ir po daugiau gerti. Taip ilgainiui praranda darbingumą, savigarbą ir net potenciją. Tokiame kaime net nebevyksta šokių vakarai, nes merginos į juos nebeina, ir vaikinams tenka šokti patiems su savim kaip jau seniai įprasta Kaukazo tautose. Tai ir patys šokiai greitai tokiam kaime išsigimsta – šokami bebūna tik vyriškieji: snukiadaužis paprastasis ir snukiadaužis su apsisukimais. Kultūrnamių prieigose dar suorganizujami vadinamieji “kojų baliai”. Bet tai – kita tema, kurios šiame straipsnyje daugiau nebeliesime.
            Nedarysiu išvadų – turėdami prieš save štai tokį paprasto eilinio kaimo apsėdimo modelį, nesunkiai jas pasidarysite patys. Nesunkiai, manau, sumodeliuosite savo krašto ar regiono netolimos ateities demografinį ar kitokį dar atvaizdą. Pasilieku tik viltį, kad su šios rūšies apsėdimu dar galima kokiu nors būdu kovoti ir kovojant laimėti. Kažkuriam gyvo dar klasiko J. Erlicko veikale buvo aprašytas panašus apsėdimas vienam kaime, tiesa, vyriškosios bendruomenės pusės, prostitucijos neganda. Prieš ją buvo bandoma kovoti priverstinai ištrinant visus vyrus dyzeliniu kuru, taip padarant juos nepatrauklius prostitucijai. Kažin, ar panašios masinės priemonės padėtų apginti visuomenę nuo pempkuodžių apsėdimo?




Vaclovas Zeimeris