Liepos 8. Popietė

tuštumoj rasoja karštis
akimis lipa
bučiuotis lenda

su nepažįstamais - ne
bet neklauso
kūną glosto
po marškiniais raitosi
sūrų prakaitą laižo
                          patvirkėlis

vynu atskiedus vandenį
o gal vyną vandeniu
troškulį vaišinu

bet svečiai namo nesiruošia
nors laikas jau seniai
į duris beldžiasi
ir rodo musių pėdsakais traukti
(o šventės juk seniai pasibaigė)

svečias visada teisus
ir lipnūs pirštai toliau
liemeniu slenka

ir valdžia netikus -
vasarom šildymą užleidžia
ir šviesos dienom netaupo

belieka rinkėjui tik tylėt
ir svečiais džiaugtis
(juk išeiginės)