smiltynė

Kažkada dievai čia ilsėjos.
Kopų smėliuos migdė rūsčias mintis.
Kaitroje užsimiršę titanai bejėgiai
Grimzdo atilsio trokšdami.

Gigantiškos nematomos pėdos
Jau baigia užželti smilgynų kerais.
Tik ėriukas paklydęs be vietos,
Klausia kelio abejingos žuvėdros,
Ieško vis jau seniai užakusios pėdos,
Tik jau pats nebežino kodėl.

Smėlynų papėdėse sukritusios sielos,
Pardavusios uostus nebeturi kur grįžt.
Kiekvienam prašalaičiui skylėtam
Pamojuos savo pirštais kaulėtais,
Atiduos savo dievišką prigimtį pamylėtos
Už lašą vandens.

Per tylomis prabėgusius šimtmečius
Vėjas augino smėlingus krantus,
O kaitra ta pati ir grafomaniškos mintys tos pačios
Lauks laivų, lauks progos išskrist.