Pelenuose nesužibėjus

Mano plaukuose širšės, susisukusios lizdus, vaikus veda.
Tavuosiuose vasaris su savim slėpynių žaidžia
Tarp supuvusių pernykštės vasaros lapų
Ir akių, pašvinkusių ir suledėjusių, kely į namus.

O vaikai ražiena basikom laksto ir verkia
Pakurom sunaudotų medinių žaislų,
Kuriais kadaise mainėsi į
Žemiau kelių nusmauktas kaimynės kelnaites.

Pinokiai jie, jau kūdikystėje išmokę
Trumpinti nosį drožtuku ir virtuviniais peiliais
Ir slepiantys vilką tarp vištidės laktų romantikos
Nuo tėvo diržo, per retai panaudojamo.

Tik sušerk man per veidą
Ir aš pulsiu degančių žaislų ir naivumo gelbėti,
Bėgdama marmuriniais laiptais
Pas pasakų princą vogtam juodam kabriolete.

Įvilkta į puošnų rūbą, tik nepamesdama kurpaičių,
Pigiausiais klijais priaugintų prie sudilusių pėdų
Apsidraudžiant nuo netikėtų laikrodžio dūžių.
Bėgdama, sprindama pigiausiu šampanu

Ir vistik - viena iš šimto skaičiuojant nuo galo
Išmestų pasakų knygų ir sudiržusiais
Nuo lietaus ir vėjo veidais sugyventinių lėlių,
Paraudusiom nuo močiutės dažų akimis.

Šimtais tūkstančių mes sugulam ir nusiritam į dugną,
Kai vasaris slėpynių žaidžia, o vaikai
Basikom basikom per ražienas.