(Ne)vienintelis tikras lietus (II)

Dulksna nepastebimai
vėl krinta
ant mūsų blakstienų.
Sapnai atgyja
ir šoka
kankaną
stebimi vaizdo kamerų.
Droviai linkteli
porcelianinės žavios
kiaulaitės:
“Ne”.
Neturiu stiklo kojų,
vien todėl Tau prisieksiu
gyventi.
Man nereikia ieškoti
žvaigždžių,
nei balandžių,
nei plėšyti nuotraukų.
Nes vėl kris
ant plaukų
brėkštančios naktys
ir alsuos
tankiai tankiai,
iškvėps
vėsią drėgmę,
apipils
ramuma.
Lyjant lietui.

                      2003-05-04