(Ne)vienintelis tikras lietus (I)

Blankios sutemos
laša ant mūsų galvų,
draiskanom krinta,
tyška
ir drėgmė atrodo
vienintelė tikra aistra.
Uždrausti tiltai
pasibaigia
nespėjus paslysti.
[Kvepia žeme.]
Aš ne čia
ir ne tiesos svarbiausia,
ir moralė,
ir normos – nusispjaut
[bet dar ne poryt].
Ne man spręsti.
[Bet gal ir ne Tau.]
O rytoj vėl kris
prieblanda
ant mano plaukų,
tik nedžius, negaruos
ištikimybės lašai,
tik tekės
upeliūkščiais –
susigers
į įmirkusią žemę.

                    2003-05-04