Pabuvus ir pasivėlinus

Dienos...
Gal jau eisiu  - į savo tikėjimą.
Užtrukau... Dar norėjosi neiti.
Tiktai dienos labai pailgėjo,
Ką jose be tikėjimo veikti?

Naktys...
Devyni po devynis įskaudinti vėjai,
Jau nebekeičia savo krypties.
Klaidomis daug mėnulių ražais sudėvėta,
O be jų  - nėr kaip gerti nakties.

Rūkai...
Užtrukau. Dar norėjosi neiti.
Tu šypsojaisi meile – auksiniai sparnai!
Tik saulužė ilgam nusileido.
Auksu rangos šešėliai. Ant lūpų  - keiksmai.
.........................................................................
Medžiai...
Trys draugai jau nuėjo, sudiev palinkėjo,
Tyliai tolo, nutolo – šaltinių takais.
Trys pušaitės dar vakar vardus man šnibždėjo,
Kirvio sklidinos rankos – ką medžiai pakeis?

Viltys...
Tad, gal eisiu... Į savo tikėjimą.
Čia daugybė liepsnelių užges.
Tris audras šiąnakt širstant girdėjau...
Nieko tokio -  nuramins jas bet kas.

Dievai...
Ant suolelio po gluosniu prisėsiu,
Paklausysiu varnėno giesmės.
Ryto šaltyje ežeru lauksiu-
Saulės upės per dangų versmės...