tai....

Psichologas žmogui neturi turėti nei lyties, nei amžiaus. Kiekvienas psichologas turi savo būdą gydyti žmonių sielas. Vieni būdai skausmingi, kiti ne. Mano būdas skausmingas. Tik skausmingas man pačiam.
***
- Labas
- Labas
- Galima paklausti dėl ko tavasis veidas yra kiek deformuotas? – man buvo įprasta klausti be užuolankų.
- Mmmm... – sutrikusi nesugebėjo jinai ką nors pasakyti, – ne, – pagaliau ištarė taip apramindama savo sutrikimą.
- Atleisk jei tai pasirodė grubu iš mano pusės, bet aš tiesiog noriu geriau tave suprasti, tai nebūtų paslauga man, viskas ką aš darau yra tik tavo labui.
- Visi taip kreivai į mane žiūri, kaip ir jūs dabar, man nesmagu apie tai kalbėti, sunku prisiversti. – Mane sužavėjo jos stiprumas. Matyt gyvenimas spėjo užgrūdinti šią mergaitę.
- Aš į tave žvelgiu tokiu žvilgsniu ne todėl, kad tave smerkčiau, tiesiog smalsu, kas tau atsitiko, nors galbūt čia daugiau kitų žmonių mintys. Aš mąstau, kas gi dedasi tavoj galvelėj, kas slegia, ką tenka kentėti tau dėl savojo veido, savosios išvaizdos, savųjų baimių. Aš nevertinu tavosios išvaizdos, tavųjų minčių, aš vertinu tavąją reakciją į visa tai. Ir noriu tau padėti.
Priėjau prie jos, pritūpiau prie minkšto, jaukiai pasijusti priverčiančio fotelio, kur buvo įsitaisius mano pašnekovė, ir švelniai ją pabučiavau į skruostą. Ji akivaizdžiai sudrebėjo, bet kai bučiuoja švelnus, tokio pat amžiaus vaikinukas, nors šešiolikos metų ir ne taip sunku atsispirti, vis tiek leidiesi bučiuojama, juk to niekada nebuvo, apie tai buvo tik svajojama.
- Kaip jūs galite tokią bjaurią merginą bučiuoti? – paklausė ji sutrikusiu balsu, kiek paraudusi, – nejau jums nebjauru?
- Ne, nežinau kaip kitiems, bet man nėra taip bjauru, kai pradedi pažinti šalia tavęs esančią sielą kiek giliau, pajunti jai švelnumą. Man malonu buvo tave bučiuoti tiek, kiek tai tau padės jaustis geriau, o kadangi aš sava širdim jaučiu jog tau tikrai tai padėjo, – švelniai suspaudžiau jos rankutę savojoje, – tai man buvo išties malonu. Negaliu sakyti, kad tuo bučiniu išreiškiau kažkokius jausmus, kiek gilesnius nei švelnumas, nes deja neturiu tokio žmogaus su kuriuo galėčiau dalintis jais.
***
Man manasis kabinetas be galo patiko, sėdėjau atsilošęs patogiam krėsle, kiek prisitemdęs šviesas ir prisipylęs į taurę sekretorės pagaminto alkoholinio kokteilio, šiuo atžvilgiu  sekretorė man buvo nepakeičiama. Aš vėl buvau dvidešimt šešerių metų ir vėl pavydžiai mąsčiau apie šiandien apsilankiusių žmonių išgyvenamus jausmus.
Aš jaučiu meilę taip pat, bet jinai skirta kiekvienam ir nė vieno iš visos žmonijos negaliu išskirti, galbūt aš mastau daugiau apie moteriškąją pusę, neturiu su kuo dalintis sava našta, neleidžiu niekam jausti švelnumo man, nes negaliu jų apgaudinėti, aš juos myliu tiek pat kaip ir kiekvieną žmogų, o su tuo nesusitaikytų nei vienas, tuo pačiu ir aš.
Stebiu pro savo kabineto stiklines sienas žmones, jie vaikštinėja gatve, stoviniuoja  prie pat pastato, kuriam yra manasis kabinetas, įrengtoje lauko užkandinėje. Ir nepastebi mano vertinančio žvilgsnio, mano medžiojimo, kai pamatęs žmoguje kažkokį diskomfortą, užfiksuoju jo viduje įmontuoto identifikacinės mikroschemos duomenis ir užsirašau tą žmogų į priėmimą. Kabineto stiklai priartindavo vaizdą, kad matydavosi net veidų išraiškos. Vėliau dar teks peržvelgti krūvą paraiškų priėmimui.
Kai kas sakytų, kad amoralu taip bučiuoti 16 metų mergaitę pačiam esant 26, bet tuomet aš pats buvau 16 ir mane tokia moralės našta neslegia. Tiesa pasakius aš iš vis neturiu moralės, tiesiog rūpinuosi kito jausmais, ir jei būčiau tuomet 26, tai tikrai nebūčiau jos bučiavęs, nes ją tai nežinia kaip būtų paveikę.
Už lango pradėjo lyti, nors tas langas visa kabineto siena. Taip gera matyti lašus, glamonėjančius visą tavo matomą akiratį, tuo pačiu ir tave patį. Žmonės gatvėse kas kur išsilakstė. Tuo pačiu niekas netrukdė tiesiog sėdėti ir mėgautis gėrimu, lietumi, aplink esančia tyluma ir nieko nemąstyti.
***
Jis sėdėjo kiek įsitempęs, tai turbūt buvo manosios pokalbio pradžios pasekmė.
- Sakote blogas gyvenimas? Nieko vertingo jame? O kas jūsų manymu yra blogis? Ir kaip jūs suprantate nebuvimą nieko vertingo aplinkui? Štai šis paveikslas, kabantis ant sienos nėra vertingas? Saulė šviečianti už lango, vaikai lakstantys gatve?
- Galbūt, bet tik ne man, – atsakė jis kiek atsipalaidavęs, nes praktiškai visą pokalbį aš pasiimu ant savo pečių. Man net nebūtina, kad jis atsakytų į užduotus klausimus, nes atsakymus, nuskambėsiančius iš jo lūpų, jau žinau iš anksto.
- O jūs nemanot, kad gyventi yra verta vien dėl grožio, supančio aplinkui. Žavėtis aplink esančiu pasauliu, pasiimti sau jo gėrybes, tuo pačiu jausti malonumą, suteikiant tą patį malonumą kitam? – po šio sakinio padariau pauzę, kad mano pašnekovas atsakytų į šį klausimą.
- Aš nematau to grožio, – turbūt jis jau nesitikėjo, kad turės kažką man atsakyti.
- Tikrai? O aš argi nesu graži? – gal ir nebuvau idealaus grožio, bet su tokia figūra, ir dar ganėtinai seksualiai apsivilkusi turbūt bet ką būčiau privertusi pasakyti, kad gražiai atrodau. Kitaip pasielgti nebūtų įmanoma, nes bet kuri tokio grožio mergina priešingu atveju įsižeistų.
- Mmm... na taip – jis žiūrėjo į mane išvertęs akis ir tikrai nesitikėjo tokios provokacijos.
- Argi neverta gyventi dėl to, kad pamatytum mane? Man jūsų reikia, kad pasijusčiau nors kiek vertinga, visam pasauliui jūsų reikia, kaip ir jums reikia viso pasaulio. Man visas pasaulis gražus, kiekvienas žmogus, kiekvienas padaras, kiekvienas gamtos kūrinys; kodėl jums tai negali būti gražu?
***
Kaip beveik kiekvieną vakarą, taip ir šį įsitaisiau savajame krėsle su sklidina taure nuostabiojo gėrimo ir atsisukau stiklinės sienos link. Žvilgsnis užstrigo už devyniolikos metų merginos. Tiesiog kažkur matytas veidas ir ji žvilgčioja manojo kabineto link. Juk ir vakar tuo pačiu laiku ji sėdėjo ten ir žvelgė į mane tuo pačiu žvilgsniu. Net kai prasidėjo lietus, ji dingo ne iš karto.
***
- Juk galima būtų ir užeiti.
- Atsiprašau? – ji kiek sutrikus pažvelgė į mane.
- Galbūt ir malonu jums mane persekioti ar tiesiog iš tolo stebėti mane, bet asmeniui, su kuriuo taip elgiatės, pavyzdžiui man, tikrai tai nėra joks malonumas. Tiesa, kai jūs buvote manajame kabinete turbūt atrodžiau kiek kitaip: 19 metų gražus jaunikaitis.
- Ne, tai ne išvaizda – ištarė jinai kiek paraudus ir vis dar kiek sutrikusi.
- Tiesiog kai kas užsimanė, kad psichologas kuo greičiau atliktų savą darbą, - tarsi negirdėdamas jos tęsiau aš, – kadangi vis dar neišgąsdinau jūsų, siūlau nueiti i kokį restoranėlį.
***
Jos figūra, nusivilkus tą putliąją striukutę, pasirodė be galo seksuali.
- Jums neverta manęs įsimylėti, – ištariau šiuos žodžius, pats mąstydamas, kokia ji velniškai graži ir seksuali. Jei tik mokėčiau jai skirti meilės kiek daugiau, nei bet kuriam aplinkui esančiam žmogui. Bet žinojau kiekvienai moteriai, pajausčiau tiek pat meilės kaip ir jai. Bet, dieve, kokia jinai nežmoniškai graži ir seksuali. Tikriausiai, vien tik jai ištarus žodį „seksas“, susijaudinčiau ir neatsilaikyčiau jos potraukiui. Bet verčiau net apie tai nemąstyti... Vis viena jos akyse jau kiek prigesę liepsnelės. Pasiėmiau meniu į rankas. Gmm.. Juk pas mane (man) nedaug pinigų belikę, visos tos išlaidos įrengiant tokį prašmatnų kabinetą, o dar maistas, kelias į namus irgi kainuoja, nors jau įpratau nakvoti kabinete.
- Ką labiausiai mėgsti? – paklausiau priešais mane sėdintį nuostabų padarėlį.
- Ledus turbūt, – pabudusi irgi iš kažkokių apmąstymų atsakė jinai.
- Atneškite pačią didžiausią, kokią turite porciją ledų ir kavos du puodelius. Kaip bebūtų keista, bet restorane prieš tai buvau tik vieną kartą, ir tada man patarė prie ledų užsisakyti kavos. Galbūt tai kitiems ir visiškai suprantama, bet man tai atrodė puiki idėja. Kuria vėliau dar taip ir nesimėgavau.
- Aš nemoku bendrauti su žmonėmis kai reikalas neliečia darbo, ypač su merginomis, – mano balsas kiek suvirpėjo. Ir kodėl aš visuomet pradedu galvoti apie meilę, susitikęs bet kokią merginą? ir iškart suprantu, kad kol kas nieko stipresnio jai nejaučiu, o gal tai turi užaugti? Turbūt kvailai atrodo šis apmastymas bet kuriam, kam pavyko nors kiek meilės sukoncentruoti tik vienam asmeniui.
Taip mastydamas, žvelgiau priešais sėdinčiai merginai į akis. Artėjant kelneriui, prisiminiau, kad reikia kažką kalbėti, ir kiek kreivokai šyptelėjau. Ji, turbūt pamanius, kad aš mastau apie ją, šyptelėjo atsakymui.
- Štai artėja mūsų užsakymas, – turbūt kvailai nuskambėjo bandymas nutraukti tylą. Man tai visad prastai sekasi. Visi vaikinai su savosiomis istorijomis atrodo tokie natūraliai kalbūs ir sąmojingi.
Ji pradėjo valgyti tik ką ant stalo padėtus ledus. Tikras malonumas žiūrėti kaip ji tai daro.
- Su manim aplinkiniams būna sunku, – nuveju savąsias mintis kurios neišsipildys, ir nusprendžiu įtikinti ją, kad esu netinkamas jai, – aš nemoku kalbėti apie nieką kitą kaip gyvenimą, jausmus, grožį, bet man ir tai atrodo taip banalu apie tai kalbėti, kad ir to nekalbu, nebent žmogui reikia pagalbos; esu per daug tiesmukas. Kartą gan stamboka mergina manęs paprašė įvertinti jos išorę dešimtbalėje sistemoje, ir aš tiesiog atsakiau 5 ar net 4, tai ją įžeidė – turbūt ant manęs dabar ji supyktų, žinodama, kad aš tai kažkam sakau, nors jei būčiau nors kiek geriau ją pažinojęs, būčiau nuraminęs, pagirdamas jos kitas savybes, ir dar jai nepaminėjau, kad save įvertinčiau 7 ir tai tik todėl, kad esu savimyla, o aplink vaikščiojančias gražias merginas 8. 9 ir 10 pasilikčiau kažkam ypatingam.
- Bet jūs ganėtinai malonus žmogus, – liepsnelės jos akyse buvo jau vos vos matomos.


***
Palydėjau ją namo, dar stabtelėjom prie jos durų, jei netyčia kuris nors iš mūsų užsimanytų bučinio atsisveikinimui. Ir ji tiesiog dingo už savųjų durų. Aplink buvo ramu ir tuščia, kas tokiu laiku būdinga šiam miestui, švelnios lempos apšvietė gražią medžių lapiją. Aš pasukau link savojo kabineto. Įlipau į liftą ir pakilau į antrą aukštą. Įėjęs kabinetan įsitaisiau savajame krėsle ir vėl nusisukau nuo rašomojo stalo link stiklinės sienos. Galiu išspręsti bet kieno problemas, o kas išspręs manąsias? Kol kas aš jaučiuosi tam bejėgis, o gal taip ir turi būti?
- Diana atnešk grafiną savojo nuostabaus gėrimo, – pasakiau kiek įmanoma švelnesniu balsu, – ne, geriau atnešk iš karto du ir gali eiti namo.
Kaip keista: kai man labiausiai reikia, Diana visada būna šalia. Ji atėjo ir, tyliai padėjusi grafinus su pora stiklinių, tyliai išėjo iš kabineto. Ji jau pripratus prie mano tokio nepagarbaus elgesio su ja. O gal tiesiog žino, jog nenoriu jai rodyti savo ašarų.