Žemaitei

Mes stovime nepriversti tikėti,
neįvelti galėti, bet pajėgūs atminti:

Skaras ir gūnias ant galvos,
o kas pečius apjuosęs, riešuose
sutelpančia stiprybe prie svirties -
vandens, šulinio su požemių
kvapu.
Pagalvę ant pagalvės lovas klojom,
į skrynią raižiniuotą guldėm nagines,
o mus aprėdai - balta ir raudona,
o mūsų žemėj plaikstosi ariantis
angelas.
Nuo svirties, Maloningoji, nukelk
kibirą, man taip sunku, vainikas
maišo ant  žilos galvos. Ilgai savo
sermėgos nesulaukiau, prie kluono
Žematijos, pas tėvus.

O dabar nusivalyki viską į prijuostę,
paliest kaminkrėčio sagą nesunku, bet
mes galim tik prisiminti.