Nutikimai

Vis tiktai papasakosiu šią istoriją.
  Iš pradžių papuoliau slibinui į nagus, na gal ir nebūčiau jam papuolęs, bet paklydau ir pats pas jį atėjau, prisimenu, stovėjau kaip įbestas, nes gyvenime slibino nebuvau matęs, stovėjau kol tas pabudo. Prabudęs pažiūrėjo į mane, vėl užsimerkė, po to atsimerkė, vėl užsimerkė, kai vėl atsimerkė ryžosi mane paliesti, o kai palietė, aš nuvirtau. Atsistojau, o tas ir sako man, kad suvalgys mane, kam aš pas jį atėjau, na aš jam pasakoju jog nebūčiau atėjęs, bet paklydau, o tas netiki, suėsiu tave sako ir nekaip man su juo sekasi ginčytis. Reikia kokios gudrybės griebtis, na sakau jam, kad vėliau mane suėstų, nes aš juk labai liesas, kaip riebesnis tapsiu, tada ir jam bus daug skaniau mane sučiaumoti. Pakraipęs galvas slibinas, stvėręs mane, ant nugaros pasisodinęs, nunešęs į kažin kokį bokštą ir uždaręs mane. Bokštas aukštas, vidinės sienos slidžios, nepabėgsi.
  Maisto atnešdavo, bet aš riebesnis nė kiek nesidariau, prisimenu pagalvojau, vis tiek mane suės, tai kitą dieną pasakysiu, kad ėstų tokį, koks esu.
  Na, bet kitą dieną, žiūriu, iš bokšto viršaus į apačią pas mane karalaitė leidžiasi. Nusileido, gražiai pasisveikino, padėk sako šį žirnio stiebą kur nors pritvirtinti. Luktelėjau kol jis dar ūgtelėjo ir pritvirtinau jį prie pačių žemiausių  bokšto akmenų, kurie ne tokie slidūs buvo.
  Lipam su karalaite į viršų, kai jau aukščiausiai užlipom, girdžiu skamba kažkur: din dan, din dan, kiek galiu galvą aukščiau keliu, matau šv. Petro kojas ir raktus, kurie taip skambėjo, tiesiu ranką, pastverti vieną bandau, kai dangun pakliūsiu, niekam nematant rojaus vartus atsirakinsiu ir vidun įsliūkinsiu, jau beveik pastvėręs buvau, bet karalaitė pamačiusi, ant manęs rėkti pradėjo, ką tu nevidone darai sako. Atsisakiau šio sumanymo, kad pamirštų ką norėjau padaryti, jos klausiu kur gavusi tokį aukštai augantį žirnį, atsakiusi jog tokių, aukštai augančių žirnių, galima gauti pas jos senelį ir senelę.
  Et, bet kaip nusileidom ant žemės pasirodo, kad nebūsiu dar aš toks laisvas kaip iš pradžių man atrodė. Mat tada karalaitė man sakiusi, keliauk, surask ir nugalėk slibiną, tu ant jo piktas, kad uždarė tave bokšte, tu jį ir nugalėsi, o tada visa mūsų karalystė galęs ramiau gyventi, tada ir mano mylimas karalaitis mane ves.
  Piktas tai buvau ant slibino, bet kaip aš jį nugalėsiu, na, bet su karalaite nepasiginčysi, tad iškeliavau ieškoti slibino. Ilgai ieškojau, bet vis nerasdavau, prisimenu, jau ir pačiam pabodo jo ieškoti, na manau eisiu į Pasaulio kraštą ir pats ten kur nors pasislėpsiu.
  Prieinu Pasaulio kraštą ir matau, o ten ir pats slibinas ant krašto sėdi į apačią žiūri ir kažką svajoja. Tai gerai galvoju, pagaliau tave sutikau, bet prisimenu, jog tada prisiminiau, kad kalavijo neturiu, tai kaip aš jį nugalėsiu, et žioplys, ant savęs pykau aš. Bet ką aš čia tai ilgai galvoju, geresnės padėties nerasi slibiną nugalėt, prisėlinau arčiau ir pastūmiau slibiną nuo Pasaulio krašto, taip tas ir nugarmėjo apačion.  Aš linksmas ir patenkintas grįžau pas karalaitę ir papasakojau kas buvo. Na, bet čia mano linksmumas vėl baigėsi, ką čia meluoji rėkusi ant manęs karalaitė, kaip tu įrodysi, kad nugalėjai slibiną, neturi jokių įrodymų, reikėjo bent kurią jo kūno dalį atnešti.
  Ir aš vėl iškeliavau, bet kur aš rasiu slibino galvas, jei visą slibiną nuo Pasaulio krašto nustūmiau. Atėjęs prie tos vietos kur jį buvau nustūmęs, šokau žemyn.
  Krentu vieną dieną, atėjo naktis – užmigau, atsibundu dar krentu, vėl naktis atėjo, vėl užmigau, jau ir pabodę buvo taip kristi, bet žiūriu slibinas į mane atlekia, sugavo ant nugaros pasodino ir viršun užkėlė.
  Slibinas juokiasi, kritau ir aš taip sako, kai tu mane pastūmei, bet prisiminiau, kad turiu sparnus, tai ir į viršų pakilau. Papasakojau slibinui visą teisybę, tas sako: „jai jie nori mane nugalabyti tai vis tiek neatstos, jai tu negrįši, tai vėl atsiųs kitą“.
  Sėdim su slibinu ir galvojam. Žinai, sako jis man, po kurio laiko galvos atauga, imsim vieną nukirsim ir lauksim kol ataugs, darysim taip kol tris galvas turėsim, tai bus įrodymas jog mane nudėjai ir manęs niekas daugiau neieškos. Na ne aš nesutinku, nenoriu jam kapoti galvų, dar ir kalavijo neturiu.
  Jis ir vėl mane stveria, sodinasi ant nugaros nulekiam, kur dvi kariaunos buvo susitikę, liepia rinktis kalaviją, aš purtau galvą, tai pats išrenka, ir vėl kiton vieton mane neša, nes ta vieta per daug baugi. Skrisdamas pamato piemenaitę, avis ganančią, nusileidžia ir liepia kirsti jam galvas, nes jei ne -  jis tą piemenaitę suris, aš vis dar purtausi, nekirsiu. Jis spjaudydamasis ugnimi puola piemenaitę, aš puolu jį ir nukertu vieną galvą, slibinas atsitraukia, galva atauga, jis vėl puola, aš kertu. Kai turim tris galvas aš vėl sėdžiu jam ant nugaros ir lekiam pas karalaitę. Netoli karalystės atsisveikinu su slibinu.
  Pristatau karalaitei slibino galvas, ji džiaugiasi, pagaliau įvyksta jos ir jos mylimo karaičio vestuvės. Didelė puota ten buvus, midus upeliais tekėjęs, taukai per barzdą varvėję, o aš ten nebuvau!
  Aš išvykau ieškoti tos piemenaitės.