Meškiukas Ralfas

Keturi... Jau keturi pro šalį. To, kuris vis pirmyn ir atgal, nebeskaičiuoju. „Bzzzz. Dingt“. Į langą atsitrenkė kažkoks vabzdys. Nė motais. Susikaupusi laukiu penktojo. Jie čia niekada nesustoja. O galėtų. Galėtų sustoti ir išlaipinti nors kokį apdulkėjusį kareivį (kaip iš filmų apie karą, ypač iš tų vietų apie sugrįžimą namo arba tiesiog sugrįžimą iš užaštrintų dimensijų erdvės į mums įprastą, kur yra moteris, į kurią jis būtinai privalo įsimylėti), senstelėjusį panką, su iš mados išėjusia, tačiau kruopščiai puoselėjama šukuosena, kad ir kokį Mečislovą, kaip praėjusį sekmadienį, kauštelėjusį dieduką, mums siūliusį alaus. „Negeriu alaus iš bambalių“, - atkirsčiau šiandien, o ne – „Dėkui, aš negeriu“, kaip tą nelemtą sekmadienį. Tos kvailės taip juokėsi ir, neva, „stebėjosi“: „Nesi ragavusi? “, pūtėsi. Lyg aš jomis būčiau patikėjusi. Apskritai, man jos...  Penktas. Bet jos jau seniai serga. Vika – jau du metus, Gaba – pusantrų, net ir ta durnė Svaika – jau pusmetį. O aš? Man šiandien prasidėjo. Ir kas? Nieko. Pasakiau motinai. „Sveikinu, dukra, tapai moterimi... Beveik. “ (Tas „beveik“ ir užmušė). Parodė, kur spintelėje guli sparneliai. Lyg aš dar būčiau nežinojusi. Tai suaugusi aš jau ar ne? Matyt, - ne, nes neparodė, kur guli jos cigaretės. Nors aš ir tai žinau. O rytoj mes einam prie jūros. Kaip išsižios tos kalės, kai pasakysiu, jog negaliu maudytis. Šeštas. Nuspriegiu ant lango sėdėjusį meškiuką žemyn.
Truputį gaila, bet man jo nebereikia. O rytojui man visgi reikia „Tampax“, kadangi jau matau Svaikos akis, užverstas į dangų: „Tu ką, nenaudoji „Tampax“, kai eini į pliažą? “. Sugniaužusi saujoje dešimt litų risnoju laiptais žemyn, išbėgu į kiemą, sulėtinu tempą, oriai praeinu pro besivoliojantį meškiuką. Bet, jeigu aš įsidėsiu „Tampax“, kaip jos galės suprasti? Nepulsiu juk springdama pasakoti pati. Dar pagalvos, kad baisiai džiaugiuosi. Apsisuku ir žygiuoju atgal. Iš kokių dešimties žingsnių matau, kaip mano meškiuką kelia Mantas. Akimirkai pasivaidena kareivis, su kuprine ant pečių, tiesiantis žaislą man ir šypsantis  žydromis akimis įdegusiame veide. Tik greitai atitokstu. Tai tik Mantas, Mantas iš kiemo.
- Atiduok.
Bjaurybė dar bando mane erzinti, tai iškeldamas žaislą, tai slėpdamas už nugaros. Piktai išplėšiu meškiuką iš Manto rankų:
- Tai mano meškiukas. Ir jo vardas – Ralfas... Mažvaiki.
Išdidžiai paržingsniuoju namo. Tėškiu Ralfą ant sofos, o pati vėl įsirėminu lange. Jaučiu, kad visgi suaugau. Septintas: “Myli“.  Myli, nemyli ... Kokie niekai. Pirma, dar reikia  normaliai moteriškai  įsimylėti. Gal kaip „Kasablankoje“?
Susirandu motinos cigaretes, bet nerandu žiebtuvėlio. Ir degtukų nėra – viryklė elektrinė. Tiek to rūkyti galiu pradėti ir vėliau. O traukinių skaičiavimas jau nebe man.
Gaila.