būties sustojimai.

juk buvome, o ir dabar esame, pasaulis iš stiklo, devyni  iš beržo ant virvių padžiauti

- - -

rūdimis aptraukei žirklių-
kregždžių uodegas
karpei mano mintims
mano tylą

sapnus daugiažodžiaujančius
prancūziškai slėpei
begalybėje dėžučių-
krovei vis krovei palubėj
kad nepasiekčiau

paslapčiom kai nežiūrėdavau
mylėdavais su vėju
skambančiu rytietiškai
ir dejonėse tavo
lakštingalos suokė

- - -

vis ieškodavau juodai-baltai
brūkšniuoto beržo
vogčiom išgerdavau
saldžiausią pieną
ir
bėgom tuščiom
sugrįždavau į glėbį
mamos
devynių mėnesių
amžinai
pažymėtos

- - -

vis klausei juodos damos raudonų batelių
kaukšint
laukdavai naktibaldų kurias
pramindavai mūzomis
vis klausei „kaip kvepia muzikuojančios aguonos“
ilgšius pirštus dėliodavai
ant aklo pianino
baltai-juodai mirgančios
drobės

vidurdienį aplaižęs pirštą versdavai
puslapį po puslapio
rydavai Nyčės užuominas į
tavo būties nebūtą stotį

.

kai susikrovei lagaminą
ir savo jaunus plaukus
paslėpei po kepure
mama raudojo
devynis mėnesius paslėpus užanty


aš sėdėjau obely
ir apsimečiau obuoliu
tokiu rūgščiu
pažaliavusiu
ir tavo veidas manęs atsikandęs
nustojo šypsotis

.

tau išvažiavus,, muzikuojančių aguonų ieškoti”
tapau
nebūto traukinio
būties sustojimu

sustojau

mėlyna akimi
žymėjau pasienius

tapau akių duobės
valytoju
raudančiu už pinigus

-

nes
mamai reikėjo
devynis mėnesius
maitinti duona

- - -

juk buvome, o ir dabar esame, pasaulis iš stiklo, devyni nenurimstantys plūdurai vėjo kišenėse