Lovliai tarp žmonių – 7

7. Atvertimas
Pranukas kol kas nieko nesuprato ir nežinojo. Jam namuose viskas buvo nauja, nematyta ir negirdėta. Jis buvo nedrąsus ir paklusnus, nė iš tolo nepriminė berniuko, kuriuo tapdavo, kai jam būdavo sugražinti tretieji ar ketvirtieji gyvenimo metai. Tapęs velniu, jis visiškai nieko nebekalbėjo nei apie namus, nei apie mama, jis net savo vardo dabar nebeprisiminė.
– Vadinasi, kai jis buvo paverstas Pinčiumi, – Pranukui miegant samprotavo senelis, – iš jo buvo atimta atmintis ir paverstas labai paklusniu velniuku.
– Aišku, kad čia be to neapsieita, – patvirtino senelio mintis Mėlynis. – Ir dar vienas dalykas nesuprantamas – kaip jis galėjo atsidurti pragare?
– Taigi, taigi. Juk būdamas tik ketverių metukų, visokius pažeminimus pragare jis kentėjo visai ne už savo nuodėmes ar nusižengimus. Jį velniu galėjo paversti koks nors piktas nusikaltėlis, o gal nagus yra prikišusi ir kuri nors mūsų pagautoji ragana, – toliau fantazavo Mantas.
– Na, gerai. – atsiduso senelis, – Mes galime begalvodami net galą gauti, bet nuo to aiškiau nepasidarys. Dabar mums svarbiausias dalykas, Pranuko atbūrimas. Aš prisipažinsiu, kad bijau to dalyko. Ką mes bedarysime, jei, atbūrus jį, vėl išlįs kaktoje ragai, užpakaly uodega, ir kojos vėl taps kanopomis?
– Nieko kito neliks, kaip vėl varstyti ligoninės duris, vėl prašytis chirurgo peilio, – nusiminęs atsakė Juodis.
– Žinoma, iš pusiaukelės atgal jau nebesitrauksime. Jei pradėjome, tai ir turime padaryti iki pabaigos. Antraip – kokie bau mes vyrai būtume, greitai pradėtume savęs nekęsti, – ryžtingai pridėjo Žalis.
– Ir aš kitaip nebedaryčiau. Jei pradėjai, tai ir eik, – mostelėjęs ranka apibendrino Mantas.
– Štai ką dar noriu pasakyti, – kreipėsi į visus senelis, – kai atsibus Pranas, niekada, nė vienu žodžiu, nė vienas iš mūsų neužsiminkime apie tai, ką mes matėm ir girdėjom pavertę jį trimečiu vaikeliu. Ir vardą, jei jis paklaustų, sakykim išrinkom netyčia. Kol ta paslaptis neišaiškinta ir mums niekas nežinoma, apie ją ir nekalbėkime.
Po to visi tyliai suėjo į kambarį, kur miegojo Pranukas. Mantas atsinešė burtų lazdelę. Lovliai vėl sušoko Mantui ant peties ir visi jie įdėmiai apžvelgė miegantį vaiką. Vaikelis buvo juodas, jo veido bruožai gana simpatiški, tik lūpos buvo plonos ir noselė tiesi ir pailga, kaip tikro europiečio.
– Kai užsiaugins ševeliūrą, bus tikras gražuolis, – tyliai ištarė Mantas.
– Žinoma, jei tik atburdami nesugadinsime to, ką per kelias savaites padarė chirurgas, – pridėjo senelis.
– Tai aš atburiu, nebenoriu laukti. Kas išeis, tas – vieną kartą reikia ryžtis.
– Gerai, pradėk.
Mantas ištarė burtažodį ir paprašė, kad lazdelė Pinčiui sugrąžintų jo tikrąjį amžių. Ir vėl, kaip ir pirmąjį kartą, prasidėjo Pranuko traukuliai, paskui suribuliavo viso kūno oda, ir po apsigaubusia švytinčia miglele pradėjo didėti Pranuko kūnas. Nė vienas iš žiūrinčių nebepamatė, kad Pranuko kaktoje išlįstų ragai, nebepasikeitė ir kojų pėdos, jos liko baltos ir tokios, kaip visų žmonių, tik padidėjo.
Kai miglelė virš kūno išsisklaidė, buvęs Pinčius pramerkė akis ir nustebo pamatęs, kad prie jo lovos susirinkę visi jo draugai.
– Ką jūs čia veikiate, kodėl taip spoksote į mane, tarsi šimtą metų būtume nesimatę? – vienu atsikvėpimu išpyškino jis.
– Taigi, kad šimtą metų...
– Valio, mes laimėjome! – iš visos gerklės šaukė lovliai.
Senelio akyse pasirodė džiaugsmo ašaros. Pinčius galutinai virto Pranu. Tai buvo tikra laimė, tikra pergalė. Jis pasakė:
– Pranai, pačiupinėk savo galvą ir kojas, ir tu be vargo suprasi, ko mes susirinkome prie tavo lovos.
Pranas nė nesukrutėjo, tik pasidairė ir paklausė:
– Koks čia dar Pranas atsirado, bet aš jo niekur nematau.
– Atsirado. Ir tas Pranas yra ne kas nors kitas, o tu pats. Taigi pačiupinėk savo galvą ir kojas, – nekantriai jį ragino Mantas.
Kai Pranas neberado ragų, kanopų ir uodegos, kai pamatė, kad ant kūno nebėra rudų gaurų, viską suprato, stryktelėjo iš lovos, visus iš eilės apkabino, išbučiavo padėkojo ir vis nenustygdamas kartojo:
– Tai bent stebuklas, tai bent... Jūs mane išvesite iš proto. Nespėjau dorai nė užmigti, o jau stebuklas įvyko... Tai bent...
Paskui vienas už kitą garsiau Pranui draugai papasakojo, kad jau praėjo keturios savaitės, kad jį operavo, kad jis greitai išgijo ir pasidarė tikru žmogumi. Pranas sakėsi, kad nieko to neatmena ir nežino. Jam rodėsi, kad keliolikai minučių užmigo savo lovoje ir atsibudęs pastebėjo, kad nuo jo kūno dingo visi velnio priedėliai ir jis tapo tikru žmogumi...